1920 m. rugpjūčio 1 d. | Į naują darbą

Tad daugiau sąžiningumo, pasišventimo ir savo pareigų, atsakomybės supratimo!

Veik visuos mūsų laikraščiuos yra kiek kalbėta dėl milicijos, tikriau – dėl jos trūkumų. Aš, pats priklausydamas milicijai [1924-01-01 milicija oficialiai pervardyta į policiją – istoriko komentaras], tik džiaugiuos iš to, nes trūkumų žymėjimas palengvina jas pašalint. Bet vis dėlto iš visų straipsnių, rašytų dėl milicijos, aš gavau įspūdžio, jog jų autoriai daugiausiai kreipia dėmesio į smulkmenas, nutylėdami svarbiausius dalykus: nurodo trūkumus, neduoda jokių patarymų, kaip, kuriuo būdu reikia jie pašalinti. Vis dėlto jų pastabos naudingos. Ypač dabar, paimant ir pradedant tvarkyt atvaduotąsias vietas, kai milicijai tenka vienas svarbiausių uždavinių, svarbu jos padėtis pasvarstyt.

Toks jau mūsų gyvenimo nelemtas reiškinys, jog svarstant bet kurį klausimą, tenka susidurti su rusų caro režimo tvarkos liekanom, nuo kurių mes ligšiol negalim visai atsikratyt. Tad ir kalbanat dėl milicijos tenka susidurti su rusų policija. Mat, kai kurie milicijos tarnautojai, papratę dirbt rusų policijoj, ir ligšiolLietuvoj ir santykiuos su visuomene ir kitur laikos rusų policijos taktikos, kuri mum ne tik netinka, bet ir labai kenksminga. Štai kodėl. Kas buvo rusų policija ir kurie jos tikslai? Ji, kaip ir kiekviena b. rusų organizacija, ėjo priešingais visai visuomenei keliais. Juk žinom gerai, kad apskritai, caro Rusuos valdžia buvo – vienas dalykas, o visuomenė-kitas. Valdžia neigė visuomenę, jos reikalus, skaldė ją į atskirus asmenis ir daugiau žiūrėjo atskirų asmenų, o ne bendrai visų piliečių reikalų. Iš to lengva suprast b. Rusų policijos tikslus. Ji privalė saugot tik atskiro piliečio reikalus, privalė žiūrėt tos įgimtos žmonėm gyvenimo tendencijos ir apsaugot nuo jos valstybę. Tiem tikslam atsiekt ji turėjo būti p a s t a t y t a p r i e š gyventojus, visuomenę. Taip ir buvo šimtus metų, per kurį laiką ir susidarė toji bedugnė tarp policijos ir visuomenės: policija buvo visuomenės priešininkas.

Tokia tvarka atvedė rusus į žiaurią revoliuciją. Mūsų valstybė yra visai kita, neg buvę caro rusai, tad ir milicija turi būt ne tokia, kaip buv. caro policija. Juk dabar, kai demokratingoj valstybėj valdžią išrinko patys žmonės, tad valdžia turi žiūrėt žmonių, o ne kaž kokių savo reikalų, delto ir milicija turi eit kitais, neg buv. caro policija, keliais. Rusų policija būdama valdžios, priešingos visuomenei, organas, saugodama valdžios reikalus, eo ipso [kaip tik dėl to],žiūrėjo savo reikalų. Tam valdžios ir policijos reikalų supuolime, vyraujant valdžiai ir policijai ant visuomenės, ir buvo ta priežatis, kad policija nekreipė domės į elementariausias visuomenės teisių garantijas, į įstatymus, o ėjo dažnai savais, neteisėtais, keliais. Nieko to neturi but mūsų milicijoj: ji, nesant pas mus jokio tarpo tarp valdžios ir visuomenės, kur visuomenė yra šeimininkas, milicija p r i v a l o  t a r n a u t  v i s u o m e n e i i r  i š             s u d a r a n č i ų  v i s u o m e n ė s  t e i s e s  į s t a t y m ų  s e m t  s a v o  d a r b u o t e i  d i r e k t y v ų. Reikia pasakyti, jog mūsų aukštesnioji valdžia milicijos organizuotėj seka tų, o ne kitų kelių. Bet toli gražu ne visi yra žemesnieji milicijos tarnautojai: jie dar ir dabar dalimis seka netikusį ir labai kenksmingą b. rusų policijos pavyzdį. To vaisiai gali būti labai blogi. Ypač tai reikia įsidėmėt tiems milicijos tarnautojams, kurie ketina važiuot į atvaduotąsias nuo okupacijos sritis. Ten ypač reikia sumanumo ir savo pareigų supratimo. Juk nereikia pamiršti, jog ten, drauge su mūsų broliais-draugais yra kartais ir priešininkų, kuriuos betgi reikia padaryt draugais.

Nereikia pamiršt, jog nuo milicijos santykių su visuomene daug pareis ir tos visuomenės su valdžia santykiai. Nereikia pamiršt, jog milicija, dirbdama visuomenės bei valstybės ūkio, teismo, karo valdžios reikalais, žiūrėdama įstatymų vykdymo, žiūrėdama tvarkos ir t.t., daugiausiai susiduria su plačiąja visuomene.

Ir vargas būtų, jei tie milicijos su visuomene santykiai susidėtų nedraugingi: tai skaudžiausiai galėtų atsiliept mūsų valstybės gyvenime. Tad tenepamiršta nei vienas, važiuojąs tvarkyt naujas srytis milicijos tarnautojas, jog šalia valdžios, jis pirmon galvon v i s u o m e n ė s t a r n a u t o j a s ir, žiūrint to, privalo su ja tinkamai  ir elgtis; teatsižada amžinai b. rusų policijos taktikos. Tenepamiršta nei vienas, nors ir žemiausias milicijos tarnautojas, jog jis yra lyg atskiras milicijos kūno narvelis, nuo kurio sveikatos pareis ir viso kūno sveikata. Tad tebūnie visi tie atskiri narveliai sveiki! Tai bus tikriausias sėkmingai milicijos darbuotei laidas, ko turi norėt kiekvienas sąžiningas milicijos tarnautojas. Tad daugiau sąžiningumo, pasišventimo ir savo pareigų, atsakomybės supratimo!

P. Juknevičius

Kauno viešosios policijos policininkai. XX a. 3 deš. Rokiškio krašto muziejus


Šaltinis: Į naują darbą, Lietuva, 1920 m. rugpjūčio 1 d., p. 2.

Prieiga internete:  https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/LNB00AD2076

Fotografijos prieiga internete:https://rkm.limis.lt/greita-paieska/perziura/-/exhibit/preview/244151968?s_id=UfQRcU25SGtA8p9g&s_ind=1042&valuable_type=EKSPONATAS

5+