1920 m. rugpjūčio 13 d. | Kokia kalba turėtų rašyti Lietuvos valdžia?

Kiekvienai valstybei privali viena valstybės kalba. Taip yra visur. Atskiros valstybės dalys dažnai turi atskirą nuo valstybinės kalbos savotišką, kurią ir vartoja viešai tos dalies rėdyme ir tvarkyme, bet ne toliau tos dalies sienų.

Kiekvienai valstybei privali viena valstybės kalba. Taip yra visur. Atskiros valstybės dalys dažnai turi atskirą nuo valstybinės kalbos savotišką, kurią ir vartoja viešai tos dalies rėdyme ir tvarkyme, bet ne toliau tos dalies sienų.

Lietuvoje žmonės kalba lietuviškai, žydiškai, gudiškai, rusiškai, čigoniškai. Iš visų šitų kalbų tiktai dvi kalbi mūsų žemėje teritorialiai ir etnologiniai pateisinamos: lietuvių ir gudų.

Kitos tųjų teisių arba neturi, kaikurios-gi iš viešo gyvenimo išbrauktinos. […]

Rusų kalba – Lietuvoje irgi atėjūnų kalba; buvo lietuviams užmetama ištautinimo noru. Ištautinti lietuvius ir gudus nenusidavė, bet privarginti privargino užtektinai. Jos teisės pasibaigė draug su jų buvimo mūsų krašte teisėmis. Mes ją pažinome, išdalies per ją apsišvietėme ir pasekmes sunaudosime sau.

Bet kad ją vartotume ir savo vaikams paliktume, tai nebūtume nepriklausomi lietuviai ir liktume mulai, nešiojantieji ant kaklo savo pančius. Beto, ateity mūsų apsišvietimui gausesnė srovė žadėta ne iš rytų, tik iš vakarų pusės. Mūsų vaikai, jos negirdėdami, nebežinos. – […]

Gudų kalba yra Lietuvos valdžios prigimta kalba, ji turi savo teritoriją ir seniausią istoriją; gudų apgyventose vietose turi visas teises viešos kalbos.

Ji daugiau, negu lietuvių kalba, nukentėjo nuo atėjūnų; bet gudai gyvi ir yra savo žemėje, savo kalba tebekalba, tarpe jų gyvenantieji lenkai, žydai, rusai, karaimai jų kalbą žino ir per jų kalbą Lietuvos valdžia palengvins su kitais susinešimą ir padės gudų tautai atgaivinti Skarinos ir kitų veikėjų sumintą dvasią ir didybę.

Todel viešuose dokumentuose Gudijoje raštai turi būti rašomi ir lietuvių ir gudų kalbomis.

P. Matulionis


Šis straipsnis paskelbtas po 1920 m. liepos 12 d. pasirašytos Lietuvos – Sovietų Rusijos taikos sutarties, pagal kurią Lietuvai pripažintos istorinės sritys (Gardinas, Lyda, Ašmena ir kt.), kuriose dauguma gyventojų jau kalbėjo baltarusių ir kitomis kalbomis. Atitinkamai straipsnio autorius Povilas Matulionis kalba apie baltarusių kaip vietinės kalbos naudojimą tuose valstybės pakraščiuose, kuriuos jis įvardija Gudija. 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnyje buvo skelbiama: „Valstybės kalba – lietuvių kalba. Vietinių kalbų vartojimą nustato įstatymas.“ Ši formuluotė buvo pakartota 1928 m. ir kiek pakoreguota 1938 m. Konstitucijoje: „Valstybinė kalba  – lietuvių kalba. Įstatymu nustatoma, kuriuose Lietuvos kraštuose ir kuriose viešosiose įstaigose, be lietuvių kalbos, gali būti vartojamos ir kitos kalbos“. Kadangi 1920 m. sutartimi apibrėžtų žemių Lietuva nekontroliavo, vietinės baltarusių kalbos klausimas liko neaktualus.

Kauno miesto muziejaus muziejininkas Rokas Sinkevičius

Rusijos europinės dalies etnografinis žemėlapis (detalė). Sankt Peterburgas, 1875 m.


Šaltinis: P. Matulionis „Kokia kalba turėtų rašyti Lietuvos valdžia?“, Tauta, nr. 38 (47), 1920 m. rugpjūčio mėn. 13 d., p. 2.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C10000033545?exId=120532&seqNr=2

5+