1920 m. rugpjūčio 17 d. | Ar susidės mažoji Lietuva su didžiaja
Visuomenė taip pat turi teisę žinoti, koki žingsniai valdžios daromi, kad galėtų arba juos palaikyti, arba jei randa netinkamais, siūlyti tinkamesnių. Tylėjimas būtų nusidėjimas!
„Klaipėdos krašto prefektas Petisné oficialiai pareiškė, kad negali būti kalbos apie šio krašto prijungimą prie Vokietijos arba prie Lietuvos. Tikriausiai kraštas liks prancūzų valdžioje, nes ekonominis prie Lietuvos prišliejimas turis būti ir reikia eiti prie bendros su Lietuva muito sienos“. Tokia žinia paduota Vokietijos užsienio ministerijos laikraštis „Deutsche Allgemaine Zeitung“ numeryje 386, iš 10 šio mėnesio.
Tasai pareiškimas visiems Lietuviams visai nelauktinas ir turi iššaukti didžiausio susirūpinimo. Visi mes gerai pamenam didžiųjų valstybių iškilmingą pareiškimą, apskelbtą liepos mėnesy pernai metais. Jame buvo pastebėta, kad Klaipėdos kraštas iš senovės lietuvių šalis ir kad Klaipėda vienintelis Lietuvos uostas ir užtai buvo pažadėta, kad visas kraštas bus priskirtas prie Lietuvos, kai juridinis lietuvos padėjimas bus išrištas.
Tarpautiniu pažeidimų tėra dvi formi- sutartis, po kurios suinteresuotosios masės pasirašo, arba vienšališkas pareiškimas. Skirtumas čia tik formoje, nes esmėje ygiai privalomas vienšališkas pažadas, kaip sutartin įrašytasai. Šiuo žvilgsniu reikės tik, kad įvyktų išlyga, su kuria pažadas yra surištas, vadinasi, kad būtų nustatyta Lietuvos juridinė padėtis. Išsipildžius šiai išlygai, Klaipėdos krašto prijungimas turi sekti savaime.
Todėl Petisné pareiškimas tegali būti tik taip suprantamas, kad didžiosios valstybės, kurios laikinai apsiėmė valdyti kraštą ir kurių įgaliotinis yra prefektas Petisné, keičia savo politiką link Lietuvos ir nori atsiimti atgal savo pažadus.
Kaipgi mūsų valdžia ir Seimas reaguoja į šiuos faktus, kurie jiems, beabejo, žinomi? Atvirai turime pasakyti, kad mums lygšiol neteko jos surasti. Savo laiku valdžia buvo apsisprendusi, kad Tautų Sąjunga kviečia jų atsiųsti savo atstovą Brukselio konferencijon 15 liepos, kur turėjo būti aiškinta visų kraštų ekonominė padėtis. Valdžios buvo deleguotas finansų ministeris p. Galvanauskas.
Tik staiga sužinome, kad jis išvažiavo Brukselin per Klaipėdą, nes ten esą pakeliui reikalų: prieš 15 liepos tapo žinoma, kad konferencija atidėta. Iš privačių šaltinių sužinojome, kad p. Galvanauskas, patyręs Klaipėdoje apie Brukselio konferencijos nukėlimą, išvažiavęs su prefektu Petisné Paryžiun Klaipėdos krašto reikalais. Tie patys privatūs šaltiniai informavo, kad jis turėsiąs Paryžiuje tartis dėl unijos tarp Klaipėdos krašto ir Lietuvos. Tam tikslui p. Petisné du klaipėdiškiu žydu, kuriuodu jis buvo pakrikštijęs lietuviais, kaip savo laiku mūsų laikraštyje buvo informuota.
Mus labai nustebino, kad apie tokios svarbos klausimą kaipo muito unija visuomenė lygiai nieko nežino ir kad valdžia be jokios ruošos ir nieko neklausdama, tyliai imasi rišti šį klausimą, ypač kad senosios valdžios buvo visai kitoniškas nusistatymas. Kas dar šiame dalyke buvo keista, kad užsienio politikos klausimai rišami ne užsienio, bet finansų ministerio.
Dalykui paaiškinti mes kreipėmės pas užsienio miniterį d-rą Purickį. Jis pasakė, kad jis turįs privačių žinių, kad p. Galvanauskas nuvažiavęs Paryžiun, bet kuriuo reikalu jis lygiai nieko nežinas.
Dabar tesupaiso, kas gali žinoti, kas ministerių kabinete dedasi, jei jo narys, atsakąs už šiuos visus klausimus lygiai nieko nežino! Bet jei solidariai atsaką valdžios nariai nežino ką daro atskiri jų draugai, tai ką visuomenė turi manyti apie savo valdžią? Jai juk toli gražu ne vistiek pat ar Lietuva turės Klaipėdą ar ne.
Dabar imkime toliau. Po pasitarimo su p. Galvanauskiu. Kalipėdoj ir Paryžiuje prefektas Petisné grįžta atgal Klaipėdon ir daro savo pareiškimą, kuriuo mes pradėjome savo straipsnį. Kaip tai vėl suprasti: ar tai pasekmė tų derybų šisai pareiškimas, ar Lietuvos atstovas išsižadėjo valdžios vardu lietuvių troškimų matyti suvienytas Mažąją ir Didžiąją Lietuvą?
Mes statome šį momentą visai nepatogiu, kad galima būtų kelti bet kokioje formoje Klaipėdos klausimą.
Mes esame šiuo žvilgsniu tik geroje padėty, kad neužilgo turės to krašto gyventojai dargi vokiečiai, melste melsti, kad greičiau juos suvienytų su Lietuva. Patiems keliant klausimą reikia visada išrinkti patogesnį tam laiką.
Aišku, kad Lietuvos valdžia, turi reaguoti dėl oficialaus p. Petisné pareiškimo, kuriai juk yra jo veikimo programa. Visuomenė taip pat turi teisę žinoti, koki žingsniai valdžios daromi, kad galėtų arba juos palaikyti, arba jei randa netinkamais, siūlyti tinkamesnių. Tylėjimas būtų nusidėjimas!
Prof. A. Voldemaras
Klaipėdos krašto civilinis komisaras generolas Gabrielis Jeanas Petisne su Prancūzijos parlamentaru Geo Geraldu Naujojo turgaus aikštėje prieš paradą. 1921 m. rugsėjo 2 d. Nuotrauka iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus.
Šaltinis: Ar susidės mažoji Lietuva su didžiaja., Tauta, 1920 m. rugpj82io 17 d., nr. 39(48), p. 1.
Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C10000033545
Fotografijos prieiga internete: https://www.limis.lt/greita-paieska/perziura/-/exhibit/preview/13071408