1920 m. rugpjūčio 28 d. | Vargonininkų reikalu

Kam teko pabuvoti Suvalkijoje ir nueiti bažnyčion, tas be abejo pastebėjo didelį žingsnį atgal. Nesigirdi jokio koro, o kai kur, pav., Vilkaviškyje, taip groja, kad užsikimšęs ausis nors iš bažnyčios bėg.

Apsistokime kiek plačiau, kadangi jau laikas Lietuvoje kitaip pažiūrėti į bažnytines apeigas – į muziką.

Niekam nepaslaptis, kad dabar žmonės mažiau telanko bažnyčias kaip pirma. Daug yra priežasčių, bet be abejo, viena bus ta, kad dabar bažnytinė muzika visai nupuolus. Jeigu tokiame Vilkaviškyje sunkiai galima klausyti, kaip groja ar gieda, tai ką bekalbėti apie mažesnes parapijas. O reik žinoti, kad bažnytinė muzika neša ramybės kiekvienai sielai. Užsieniuose ateina bažnyčion net ir netikintieji, bažnytinės muzikos traukiami. Vieni melsties, kiti atilsėtie klausant gero giedojimo ar grojimo bažnyčioje. Šitas lankymas bažnyčios atidaro nekartą ir netikėlio širdį tikėjiman ar padaro jį suprantančiu religijos auklėjamos reikšmės. Taigi ir Lietuvoje jau laikas pasirūpinti tuo dalyku. Gana jau juokinti svietas! Laikas klebonam pasirūpinti turėti savo parapijoje geras muzikas vargonininkas, kuris turės korą ir darbuosis bažnytinės muzikos pakėlime ir tuo pačiu papuošime pačių pamaldų ir apeigų.

Parapiečiai turėtų ir suprasti muzikos svarbą bažnyčioj ir rūpintis, kad jų parapijoj būtų geras vargonininkas. Reikėtų pratintis nesigailėti skatiko ne tik pilvo reikalam, bet ir dvasios troškimam patenkinti.

Jonas

Vargonininkų-chorvedžių kursai, surengti pirmosios Lietuvos dainų šventės metu. Kaunas, 1924 m.
Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: penktas ¬– S. Šimkus, toliau – J. Štarka, J. Naujalis, A. Kačanauskas,
J. Žilevičius. Kauno miesto muziejaus fondai


Šaltinis: „Laisvė“, 1920 m. rugpjūčio 28 d., Nr. 174, p. 1

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=111436

5+