1920 m. rugpjūčio 5 d. | Mokinkimės savo kalbos!

Mokytojai bei kunigai mus vis iš vien mokino, kad viskas, kas gražu, aukšta, tobula, tai vokiška. Mokyklose mokino visur su prievarta vienat vokiečių kalbos. Lietuvių kalbai nebuvo ten vietos.

[…] Vokiečių dvasia mums net buvo įčėpyta. Mokytojai bei kunigai mus vis iš vien mokino, kad viskas, kas gražu, aukšta, tobula, tai vokiška. Mokyklose mokino visur su prievarta vienat vokiečių kalbos. Lietuvių kalbai nebuvo ten vietos.

Namų kalba yra ir buvo rods beveik visur dar lietuviška. Bet ji tik teturėjo tokią reikšmę, kaip kad, na rasi galime sakyti, „platvokiška“ kalba. Ji juk ir gana buvo ir yra vokiškais žodžiais sumaišyta. Kartais žodžiai, net visi sakiniai beveik visai vokiški, kaip tai žinomieji: „Grysuokit Jusų Frau“ [Sveikinkite savo žmoną] arba „Na tad jau auf Wiedersehen“ [Lig pasimatymo]. „Waikai eina į Szulę“ [Mokykla] mokinasi „ganz gut“ (ir dabar dar?) „Vaterländische Geschichte“ [visai gerai Vokietijos istorija] arba šiaip ką. „Į Miestą važiuoju su „Bone“ [Traukiniu]. „Į Maskoliją“ [Politiškoji Rusija, dabar Lietuva, kurią ir dabar tuli „Maskolija“ pavadina] eidavo ir dar eina per „Grencę“ [Riba]. […] Su šunimis, katėmis ir galvijais jau vien tik vokiškai kalbama. „Fido, komm“ [Fido, ateik] arba „Katz raus“ [Katē, laukan] net gryniausiose Prusų lietuvių šeimynose girdėti. Skaitluojama taipojau vis tik vokiškai. […] Tokiu budu kalbant jau sunkiai tvirtinti, ar tatai lietuviškai. Taip atsiėjo, kad nekurie vokiečiai net galėjo tvirtinti, kad Prusų lietuviai jau nei jokie lietuviai bet „gryni“ vokiečiai, ir kad jų kalba tik vokiškas dialektas.

„Fein“ [Graži] toki sumaišyta kalba žinoma nėra. Mokyklos, kurios už gryną lietuvišką kalbą butų turėjusios rupinti, jos, kaip jau minėta, visai nemokindavo ir dar nemokina. Taip tai vaikai tik moka „margai“ lietuviškai kalbėti. Apie rašymą jau nei kalbos. Lietuviškai rašyti aplamai visai nebandoma, o kad tatai daroma, tai jau vos galima paskaityti. Pats pažįstu žmonių, kurie tik labai menkai vokiškai temoka kalbėti. Rašyti bet moka žinoma savo budu geriau vokiškai kaipo lietuviškai. Apie vokišką rašymą juk juos mokyklose mažumą pamokino, apie lietuvišką visai ne. […]

G. J. Sėjus (Gustavas Juozupaitis)

Klaipėdos krašto mišrus giedotojų choras. Dirigentas Alfonsas Mikulskis. 1932 m. Kauno miesto muziejaus fondai


Šaltinis: G. J. Sėjus „Mokinkimės savo kalbos“, Darželis, nr. 1, 1920 m. rugpjūčio mėn. 5 d., p. 2-4.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1C1B0000698340?exId=79791&seqNr=3

5+