1920 m. rugsėjo 1 d. | Įsakymas Marijampolės grupei

Mums įsakyta atmesti iš Lietuvos ribų įsiveržusius išdavikiškai, su pagalba prancuzų karo misijos, lenkų kariuomenės dalis.

Marijampolės Grupei

Į S A K Y M A S

Nr. 13

1. 29 Rugpiučio š. m. lenkai be jokio perspejimo pradejo pulti musų priešakynes sargybas ir veržtis į musų kraštą. Naudojantis skaitlingesniomis jegomis, ir nežiurint į ginkluota pasipriešinima mus sargybų nustume jas iki dabar užimamos linijos.

Jie tą užpuolimą dare išanksto permatytai ir organizuotai, ugi turint omenyje musų neutraliteta visiškai nebuvome prisiruoše į tokio antpuolio atremima. Deka tam, lenkams gan lengvai pavyko užimti Suvalkus ir Seinus, sudarant mums rimtą pavojų, privertus skubotai ir netvarkingai evakuoti musų štabus ir Valdiškas įstaigas, net nesuspejus kaip kurio turto išvežti.

2. Bolševikai užemus Gardiną atitraukė savo spiekas ant linijos fortų ir atidare lenkams musų valstybes rubežius nuo puses Kuznica – Dombrovo – Lipsk. Gardine laikosi nervingai ir mano apleisti jį. Gelžkelis Gardinas – Lyda yra susprogdintas, kodelei jie gausinga gurguole skubotai traukėsi plentu Gardinas Lyda. Eina derybos apie užleidyma mums Gardino ir linijos Nemuno.
3. Iš dešinės nuo musų Vokiečių siena, iš kairės Vilniaus grupė; linija perskirimo su kuria lieka nurodyta op. įsakyme N 14 t. y. linija nuo Porzecze – Jeziory – Skidel – Rusinowcy – Kniazewce – visi tie punktai musų.
4. Mums įsakyta atmesti iš Lietuvos ribų įsiveržusius išdavikiškai, su pagalba prancuzų karo misijos, lenkų kariuomenės dalis.

<…>

Šiame vieno iš svarbiausių tuometinių karininkų – Vinco Grigaliūno-Glovakio – įsakyme yra nurodymas skubiai kontraatakuoti Lenkijos kariuomenei veržiantis į Šiaurę ir užėmus Suvalkus bei Seinus. Panašiu metu Varšuvoje, Belvederio rūmuose, buvo didelis pasitarimas, kuriame išsiskyrė nuomonės, ar Lenkijos pajėgos turėtų peržengti 1919 m. gruodžio 8 d. britų ir prancūzų nustatytą liniją (vad. Kerzono liniją). Įdomu pastebėti, kad vienas iš ryškiausių tuometinės Lenkijos kariuomenės vadų generolas Juzefas Haleris buvo skeptiškas dėlto, ragino laikytis Kerzono linijos ir jos neperžengti. Ši linija ėjo labai panašiai, kaip dabartinė Lietuvos – Lenkijos siena. Vis dėlto, nusvėrė pagrindinio vado – maršalo Juzefo Pilsudskio – argumentai, kuris teigė, kad karas yra ne iki galo sukontroliuojamas procesas, todėl kariuomenė turi strategiškai žygiuoti kaip jai naudinga, siekiant visiškos pergalės prieš Sovietų Rusiją, o su Lietuva esą bus tariamasi atskirai. Kadangi šio žygio metu Lenkijos pajėgos atakavo Lietuvos pajėgas, Marijampolės grupei ir 2-ajai Lietuvos kariuomenės divizijai vadovavęs pulkininkas Grigaliūnas-Glovackis įsakė sau pavaldiems karo vadams pereiti į kontraataką. Tarp jų buvo ypač žymios Lietuvos karybos istorijai asmenybės – vėliau generolu tapęs Julius Čaplikas, pulkininkais Aleksandras Jakaitis, Jonas Petruitis ir Kazys Škirpa.

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Simonas Jazavita

Lietuvos kariuomenės Marijampolės grupės vadas pulkininkas Vincas Grigaliūnas-Glovackis, Lietuvos centrinio archyvo fotografija

Šaltinis: Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis), Vilnius, 2012, (sud. E. Gimžauskas, rengė E. Gimžauskas, A. Svarauskas), p. 472