1920 m. rugsėjo 10 d. | Latvijos užsienio reikalų ministro Zigfrido Mejerovico telegrama Lenkijos užsienio reikalų ministrui Eustachijui Sapiegai

Siekdama taikiai ir draugiškai išspręsti ginčytinus klausimus tarp Lenkijos ir Lietuvos, kurie yra kliūtis ne tik glaudesnei Baltijos valstybių sąjungai, bet trukdo užmegzti draugiškus šių šalių ryšius ir yra apverktina abiejų tautų kraujo praliejimo priežastis, Latvijos Vyriausybė imasi inciatyvos Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Vyriausybėms pateikti tokius pasiūlymus.

 Siekdama taikiai ir draugiškai išspręsti ginčytinus klausimus tarp Lenkijos ir Lietuvos, kurie yra kliūtis ne tik glaudesnei Baltijos valstybių sąjungai, bet trukdo užmegzti draugiškus šių šalių ryšius ir yra apverktina abiejų tautų kraujo praliejimo priežastis, Latvijos Vyriausybė imasi inciatyvos Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Vyriausybėms pateikti tokius pasiūlymus:

1) atsiųsti įgaliotuosius atstovus į Rygą dalyvauti bendroje Lenkijos ir Lietuvos konferencijoje, turinčioje tikslą paskelbti paliaubas tarp Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių;

2) Tarp abiejų kariuomenių fiksuoti demarkacijos liniją;

3) Atsižvelgiant į abiejų valstybių Baltijos šalių konferencijoje pareikštą norą draugiškai susitarti visais klausimais nesigriebiant ginklų, bet diplomatiniu keliu, pasiekti sienų fiksavimo ir kitų ginčytinų su tuo susijusių klausimų sprendimą.

Latvijos Vyriausybė yra įsitikinusi, kad jos pasiūlymas bus abiejų valstybių priimtas, ir būtų laiminga, galėdama sutikti abiejų Vyriausybių atstovus savo sostinėje.


Lietuvos ir Lenkijos konfliktui aštrėjant, nestabili geopolitinė situacija nejuokais išgąsdino Latviją, kuri jautėsi tik neseniai iškovojusi nepriklausomybę ir bijojo dar vieno potencialaus konflikto. Latvių tautiniame judėjime buvo nemažai simpatijų lietuvių tautai, su kuria jungė bendra kilmė , tačiau draugiškai žiūrėta ir į Lenkijos valstybę. Nepaisant nedidelių konfliktų dėl Daugpilio miesto, Lenkija laikyta tam tikra atsvara Sovietų Rusijai ar net galimai greitai vėl sustiprėsiančiai Vokietijai. Todėl Latvijos užsienio reikalų ministras Zigfridas Mejerovicas ruošėsi užimti tarpininko vaidmenį ir kvietė Lietuvos ir Lenkijos atstovus į Rygą. Vis dėlto, ši veikla rezultato nepasiekė. Nors Latvija, Liucijano Želigovskio žygio metu, 1920 m. spalį ir lapkritį morališkai aiškiai parėmė Lietuvos pusę, vėliau tarpukario Lietuvos spaudoje, ar diplomatų pasisakymuose ne kartą būdavo pastebimas bandymas pašiepti Latvijos poziciją, kuri lietuvių akimis buvo per mažai griežta Lenkijos atžvilgiu. Vienas populariausių tuometinės Lenkijos politikų Z. Mejerovicas to nesulaukė – spėjęs pabūti užsienio reikalų ministru ir ministru pirmininku 1925 m. jis žuvo Latviją sukrėtusioje automobilio avarijoje

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Simonas Jazavita

Paminklinis antkapis skirtas buvusiam Latvijos užsienio reikalų ministras Zigfridui Mejerovicui, pastatytas 1929 m. Visvalds Mešlaukis fotografija (Europeana).


Šaltinis: Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis), Vilnius, 2012, (sud. E. Gimžauskas, rengė E. Gimžauskas, A. Svarauskas), p. 500-501