1920 m. rugsėjo 14 d. | Švietimo reikalas ir jo ribos

Pirmučiausiai privalome aptvarkyti pradėdamąsias, visuomenės mokyklas, parūpinti joms mokytojų, kokių galime gauti dabartinėmis sąlygomis. Ir čia nereikėtų siekti nepasiekiamų dalykų. Vienam kitam norėtųsi sekti geriausiu pradedamųjų mokyklų pavyzdžiu, sakysime, Šveicarijos ar Švedų, sutvarkyti jos taip ir pas mus, kaip ten tvarkomos. Žinoma, kas geriausia, tai ir maloniausia. Bet deja, tokiai tvarkai išvesti reikia tinkamų mokytojų ir ypač lėšų, kurių mes stingame kiekviename žingsnyje.

Jaunai šaliai, atstatant valstybę, derėtų visur ir visuomet būti taupiai, daryti sau, kas būtinai reikalinga, be ko negalima apseiti, ir kas yra pasiekiama. Tas ekonomijos dėsnis, tinka kalbant ir apie švietimo reikalus. Pirmučiausiai privalome aptvarkyti pradėdamąsias, visuomenės mokyklas, parūpinti joms mokytojų, kokių galime gauti dabartinėmis sąlygomis. Ir čia nereikėtų siekti nepasiekiamų dalykų. Vienam kitam norėtųsi sekti geriausiu pradedamųjų mokyklų pavyzdžiu, sakysime, Šveicarijos ar Švedų, sutvarkyti jos taip ir pas mus, kaip ten tvarkomos. Žinoma, kas geriausia, tai ir maloniausia. Bet deja, tokiai tvarkai išvesti reikia tinkamų mokytojų ir ypač lėšų, kurių mes stingame kiekviename žingsnyje.

Antroje vietoje tai vidurinė, kaip rusai vadindavo, arba aukštesnioji, kaip vokiečiai, mokykla. Švietimo ministerija, matyt norėtų ją griežtai reforiminti, keisti, įsižiūrėjus ar į tą pačią Šveicariją, ar į Švedus, ar į kito kurio pažangaus krašto sistemą. Ar tokia reforma būtų dabar sveika Lietuvai? Pagalvokime. Rusijos pavyzdys tesulaiko mus nuo tokio griežtumo. Prieš keliolika metų Rusijos vyriausybė, spiriama viešos nuomonės, publicistų ir radikalingų pedagogų, norėjo pagerinti gimnazijos tipą, beveik visai išmetus senovės kalbas. Jos tikslas buvo priartinti klasikinę gimnaziją ir realinę, tačiau tai nepavyko: gimnazija netapo panaši į realinę mokyklą, o senovės dalykai kaip ir išnyko iš jos; mokiniams nuo to ar nekiek tepalengvėjo. Mūsų Švietimo minsterija ruošia trijų koncentrų tipo vidurinę mokyklą, tokią, kaip kad, sakysime, Šveicarijoj ar Šveduose. Bet tokia mokykla reikalauja be galo daug gerų mokytojų ir daug lėšų. Iš kur mes jų imsimės? Ar neišeis taip, kaip su mūsų savivaldybės įstatymais? Savivaldybių kompetencija begalo plati, begalo didelė, o jų potencija, išsigalėjimas visai menkas:  Gali jos rūpintis ir sveikatos ir švietmo, ir ūkio, ir visų kitų sričių reikalais. Mūsų savivaldybės tai, nelyginant kaip, kokios autonomijos, kurioms leista visa ir kurios nieko nesistengia padaryti, niekuo nesugeba pasirūpinti. Duoda rūpestingos motinos kūdikiui graušti ropė, kad jis dar neturi dantų! Kas rūpinsis, kad nėra inteligentijos, kad visa, kiek jos yra, suėjo į vyriausybės įstaigas, ir tai, kad dar neužpildė ir neveikiai užpildys jis spragas. Tikriausiai ne kitaip atsitiks ir ketinamoms naujojo tipo vidurinėms mokykloms. Kiek mes teturime aukštojo mokslo mokytojų, kiek teturime iždas lėšų? Keista, kad mūsų svajotojai, įsimylėję svetimu, kad ir geriausiu dalyku, kurių patys nesti net matę, nei mėginę, o tik iš knygų išskaitę, nematydami, kas dedasi mūsų krašte, kiek mes esame suaugę-tuojau, kad sumanytų, persodintų tą išsvajotą medį mūsų krašte, kur nėr pakankamai paruošta dirva ir kur tas medis gali, nedavęs vaisių nususti. Manilovas gali svajoti apie savo dvarų įtaisymą, kaip tinkamas, nes tai jo nuosavybė yra. Mokykla yra valstybės ir visuomenės reikals, taigi nevalia daryti su ja nevykusius eksperimentus, ir kas gi spiria tuojau, kol šalis dar nesusitupėjusi, kol mokyklos keitimo klausimas niekur plačiai nei laikraščiuose nei mokymo literatūroje neapsvarstytos, tuojau tekš ir pakišti įstatymo leidimo įstaigai, kuri neturi arba labai maža teturi kompetetingų tam klausimui žmonių, neapgalvotą, nebrendusį įstatymo sumanymą? Gi dabar yra vadinamųjų mūsų gimnazijų, kur nėr nei vieno mokytojo, išėjusio universitetą ar kitą kurią aukštąją mokyklą, o koncentrinė mokykla reikalauja jų bent du kartu daugiau. Matyt naujiena rūpi, o kas iš jos bus, pamatysime paskui.

Praverta būtų Lietuvai bent vienas universitetas.  Savo pajėgų tuo tarpu neturime; tik vieną kitą profesorių lietuvį tegalėtume paminėti. Galima būtų įsteigti aukštoji mokykla, prisikvietus svetimų profesorių: vokiečių, prancūzų, rusų ir anglų. Tai nepakenktų mums, tai daug padėtų. Niekas, kad jis nemokėtų lietuvių kalbos. Savos mokslinės literatūros neturime, kiekvienam studentui, be lietuviškos tenka mokėti viena ar bent dvi svetimos kalbos. Taigi jų mokėjimas mums vistiek reikalingas. Juk ir Maskvos universitete iš pradžių buvo ir svetimi profesoriai ir svetima mokomoji kalba, kurios turėjo mokėti rusai studentai. Ir Viniaus universitete ilgai buvo mokslas lotinų, paskui lenkų kalba. Vadinasi, svetimųjų profesorių kalba mums nebūtų kliūtis. Svarbiausia kliūtis tai pinigai, tai lėšos, kurios reikalingos, ne tik geriems profesoriams iš svetur apmokėti, bet ir pačiam universitetui su visais skyriais įtaisyti. Ir aš nežinau, ar ir paskui, susilaukus geresnių laikų, neteks kviestis svetimų profesorių, neturint mums gyvų universiteto tradicijų, neturint lietuvių mokslininkų, plačia to žodžio reikšme tariant. Ryga ir Dorpatas mums nepavyzdžiai: jie ligi pat karo turėjo nemaža žinomų profesorių , turėjo reikalingų įstatymų, aukštosioms mokyklms, – žodžiu sakant, latviai ir estai turi gyviausių joms tradicijų.

Todėl suprantama, kodėl mūsų aukštosios mokyklos pradžia pavadinta ne universitetu, o tik aukštaisiais kursais. Ir praktikoje nereiktų nuo jų nutilti, tariant, reiktų laikytis aukščiau minėto dėsnio: daryti, kas būtinai reikia ir kas mūsų sąlygomis yra pasiekiama. Jau iš aukšto galime numanyti, kad ne visa mums pasiekiama, kas yra reikalinga. Mums labai trūksta daktarų gydytojų. Bet ar galime svajoti tuojau susilaukti ar medicinos akademijos ar medicinos fakulteto kursuos! Nekalbant jau apie profesorių nebuvimą, mūsų iždas netesėtų milijonų skirti tam reikalui, ir labai daug milijonų. Šiuo atžvilgiu reikia tenkintis feldšerių kursais. Kas rimtai norės mokytis medicinos, tam reikėtų griebtis užsienio universitetų; kitaip nieko nebus. Begalo mums reikia teisininkų; mokytų juristų neįstengs mums paruošti kursai, todėl reikia žiūrėti, kad tuose kursuose būti dėstomi praktikos dalykai: civilinė, kriminalinė teisė, administracijos ir valstybės teisė. Visokios filosofijos teisės, internacionalinė teisė, politikos ekonomija, Romos teisė ir kiti dalykai tai būtų šiandien tik luxuria, kurios niekas iš mūsų neįstengtų dabar duoti. Jei, to atžvilgio nepaisant, jie būtų pradėti dėstyti, tai tik forma, tik etiketa tebūtų, kuri daug žada, garsiai skamba, tačiau nieko neduoda. Ir bloga reklama būtų mūsų aukštiesiems kursams toks neapgalvotas mados įgeidis.

Vidurinės (aukštesnės) mokyklos pasigenda mokytojų. Tad ir čia, nesekant universitetų, reiktų visai praktingai manyti ir įtaisyti aukštuosiuose kursuose skyrium tokiems mokytojams ruošti, ir vėl labai praktingais pradais, nevaikant filosofijų. Kas būtų dar labai svarbu tuose kursuose, tai svetimųjų kalbų (prancūzų, anglų, vokiečių) mokymas. Kursų mokiniai turėtų vieną iš jų išmokti taip, kad galėtų jąja šnekėti, rašyti ir visai laisvai skaityti. Tų kalbų nemokėdamas, kursistas turėtų pasitenkinti tik tomis žiniomis, kurių gautų iš savo mokytojų; ir tos žinios neperdidelės. Visa tektų imtis iš literatūros, iš veikalų svetima kalba rašytų, norint lavintis ir mokytis toliau pačiam be mokytojo. Štai, kodėl man rodos ypač reiktų tuojau, nieko neatidėliojant, rimtai pastatyti aukštuose kursuose svetimųjų kalbų mokslas, kodėl  reiktų kreipti į jas labai daug dėmesio.

Parenkant kursų mokytojus, derėtų vaduotis ne tiek daugybe mokytojo diploma, kiek jo praktikos nusimanymu, kaipo prityrusio pedagogo, kad ne diplomuoto, nuovoka. Taigi aukštieji kursai turėtų būti visų – pirma ne mokslo,bet mokymo įstaiga, vadinasi ir jų metodė turėtų greičiau panešti ne į aukštosios, o tik aukštesnėsės mokyklos, su jai atitinkama drausme, su mokytojų priežiūra mokiniams, kad jie tikrai mokytųsi ir patys dirbtų, o ne vien tik klausytų ir kada tinkami ją telankytų.

V i l n i š k i s

Giedraičių vidurinė mokykla, 1920 m. Centre mokyklos direktorė Malvina Valeikienė. Kauno miesto muziejaus fondai.


Šaltinis:, Tauta, 1920 m. rugsėjo 14 d., p. 1.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C10000033545