1920 m. rugsėjo 15 d. | Konstantino Žuko prisiminimai

Prie Vyslos smūgį gavusi bolševikų kariuomenė, didelės panikos apimta, masiškai puolė bėgti atgal. Visam dešiniajam jos sparnui patogiausias bėgimo kelias ir užuovėja buvo Lietuva: ir sunaikinimo pavojaus nėra, ir bus geriau pavalgydinti negu savo kariuomenėje, o juo labiau Rusijoje. Taigi arčiausiai Lietuvos buvę daliniai link jos ir pasuko.

Mūsų dalių vadai prašė instrukcijų ir gavo tokią: prisiartinus prie mūsų sienos bolševikų daliniams, grupėms ar pavieniams kariams, reikalauti sudėti ginklus, o po to nukreipti juos išilgai mūsų fronto, Gardino link. Nuginkluoti juos reikėjo, nes beginkliai plėšikai buvo mažiau pavojingi negu ginkluoti, net jei jie ir prasiveržtų į mūsų kraštą. Taip ir buvo daroma.

Rusų kareiviai atbėgdavo klausdami: ,,Gdie tut plien?“ (,,Kur čia nelaisvė?“). Daug jų buvo internuota, bet vis dėlto milžiniškos masės norinčių internuotis pavyko atsikratyti visai į Lietuvą jų neįsileidžiant. Jei nebūtų buvę griebtasi griežtesnių priemonių, tai mažiausiai šimtas tūkstančių jų būtų atsidūrę pas mus.

Ačiū už tokį malonumą! Kur ir kaip padėti juos, nešvarius, utėlėtus, ištvirkusius, ir kaip juos tvarkyti? Svarbiausia,kuo juos valgydinti, kai mes patys dar taip maža maisto teturėjome. Nors ir ėmėmės savisaugos priemonių, vis dėlto keli tūkstančiai bolševikų karių prasibrovė, ir su jais turėjome nemaža vargo ir rūpesčių. Vėliau jie nelabai norėjo į savo tėvynę grįžti.

Vienoje vietoje bolševikų bėgliai kartu su ginklais paliko mums ir savo susisiekimo „priemonę“ — kupranugarį. Sužinojęs apie tai, gen. Nagevičius paprašė atgabenti jį į Kauną jo žinion.

Kai „internuotas“ kupranugaris prisiartino prie Kalvarijos, tenai tuo metu buvo jomarkas. Mačiusieji man pasakojo, kad visame mieste kilo didžiausia panika. Ją sukėlė arkliai, kurie, pamatę tokį baisų sutvėrimą, pradėjo bėgti su vežimais, šokinėti vienas ant kito, per kaimyninius vežimus, per tvoras. Arklių panika persidavė ir žmonėms, kurie kaip pamišę irgi pradėjo bėgti, puldinėti į visas puses, saugotis „baisaus pavojaus“.

Panika truko apie valandą, kol kažkoks nenustojęs proto žmogus pasiūlė kupranugarį iš miesto išvesti. Šios panikos padariniai — keli sužeisti žmonės ir arkliai, sulaužyti vežimai.

Apie rugsėjo 15—18 d. buvau iškviestas į Vilniaus centrinį paštą kalbėti su gen. Tuchačevskiu iš Minsko, kur buvo jų fronto štabas. Gana ilgai kalbėjome telegrafu. Jis mane įkalbinėjo pradėti bendrai veikti prieš lenkus ir pulti juos pietų kryptimi.

Jo siūlymas buvo beviltiškas, nes, pirma, bolševikų kariuomenė po gauto smūgio buvo visiškai pakrikusi ir nesulaikomai bėgo į rytus, o antra ir svarbiausia, tai mes patys gavome smūgį Augustavo miškuose. Bolševikams mūsų manevras į kairįjį lenkų sparną būtų buvęs labai naudingas, nes būtų sulėtintas lenkų puolimas,bet mums iš to kokia nauda?!

Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Konstantinas Žukas prisimena chaotišką 1920 m. rugsėjo laikotarpį – tūkstančiai Sovietų Rusijos karių masiškai pasidavinėjo į nelaisvę tikėdamiesi rasti prieglobstį. Aprašomas ir dar vienas toks ,,pabėgėlis” – Kalvarijos turguje sąmyšį sukėlęs kupranugaris. Tačiau svarbiausia atsiminimų dalis – derybos su vienu svarbiausių Raudonosios Armijos vadų Michailu Tuchačevskiu, kuris ir vadovavo kampanijai prieš Lenkiją. Pastarasis labai stengėsi įtraukti Lietuvą į bendrą frontą prieš Lenkiją, tačiau Žukas nesutiko. Akivaizdu, kad nenorėta Vakarų šalių akyse pasirodyti bolševikų sąjungininkais, kita vertus, akivaizdu, kad Lietuvos strateginiams interesams, tokia nepatikima koalicija ir nebuvo naudinga. Vis dar buvo tikimasi , kad Vakarų šalių įsikišimas sutrukdys Lietuvos ir Lenkijos konfliktui plėtotis.

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Simonas Jazavita

Šių atsiminimų autorius, buvęs Lietuvos kariuomėnes vadas generolas Konstantinas Žukas. Nuotrauka iš leidinio Lietuvos albumas, Vilnius: Spindulys, 1990 (orig. Kaunas, 1921).

Šaltinis: Konstantinas Žukas, Žvilgsnis į praeitį, Vilnius, 1992, p. 209-210