1920 m. rugsėjo 21 d. | Žydų atstovų kalbos Lietuvos Steigiamajame Seime
Mes vadinomės „Lietuvos žydais“. Buvo laikas, kai okupantai siūlė suteikti mums visų mūsų teisių, kad atsisakytumėm nuo mūsų vardo „Lietuvos žydai – Lietuvos piliečiai“ – mes to pasiūlymo nepriėmėm, ir tikri pasilikome mūsų vardui – „Lietuvos žydai“, kurį mes didžiuodamies nešiodavome ir toliau nešiosim.
Žydų atstovų kalbos Lietuvos Steigiamajame Seime del Valdžios deklaracijos
[…] Žydai – didelė inteligentinė mūsų krašto pajėga. Žydai mūsų krašte 12–14 %. Visi jie jei ne inteligentai aukščiausioje to žodžio prasmėje, tai bent miestelėnai, miestiškai kultūrinti ir miklinti. Šitą pajėgą palikti šalyje reikštų lygiai tiek pat, kiek reiškia Rusijos tutų nepalietimas – valstybei tik gyvas nuostolis.
Neabejotina ir nestebėtina, kad įsigalėję intelektualinai, žydai pastatė savo reikalavimus – tautinės autonomijos kultūros dalykuose. Ir valstybė jiems pripažino tiek politinių, tautinių laisvių, kad pilnai šiam kartui patenkino. Žydai pasisakė Lietuva pirmoji visame pasaulyje vykinanti tikruosius demokratybės dėsnius. Tai patvirtina net paties Lenino žodžiai apie būtinumą taikiai gyventi su Lietuva. […]
Aiškūnas [Juozas Tumas-Vaižgantas.
1.Atstovo d-ro Rachmilevičiaus.
Atėjo pagaliau laiminga valanda, kurios žydai ilgą laiką laukė. Mes žydai visad vadinomės Lietuvos žydais (plojimai). Buvo laikas, kai atskiro Lietuvos Valstybės vardo nebuvo, o tik Kauno, Vilniaus ir Gardino rėdybos, mes vadinomės „Lietuvos žydais“. Buvo laikas, kai okupantai siūlė suteikti mums visų mūsų teisių, kad atsisakytumėm nuo mūsų vardo „Lietuvos žydai – Lietuvos piliečiai“ – mes to pasiūlymo nepriėmėm, ir tikri pasilikome mūsų vardui – „Lietuvos žydai“, kurį mes didžiuodamies nešiodavome ir toliau nešiosim. […]
2. Atstovo d-ro Rozenbaumo.
[…] Pastarieji Rusų Dūmos rinkimai įrodė, kad lenkai Varšuvoj majoriteto nebeturi, Lodžėj jie yra mažam skaičiuj, – tegul pirma daro plebiscitą Varšuvoj ir Lodzėj, o paskiau kalbėsim apie Vilnių. Negali būti daromas plebiscitas del atskirų miestų. Jei atiduoti vien tik Vilnių lenkams, tai jie turės susisiekti su Varšuva orlaiviais. Miestas, kuris bus apsiaustas, mirs badu. Todel kartu su Vilnium turės atiduoti lenkams ir Vilniaus, Minsko ir Gardino gubernes. Bet kaip gi plebiscitas Vilniuje gali spręsti tų trijų gubernių likimą? Plebiscitas tuo laiku, kada gyventojai terorizuojami, kai vienai gyventojų daliai galima sakyti, jei už mus ne balsuosit, darysime žudynių visoj Lenkijoj ir Galicijoj, – toksai plebiscitas nerodo tikrojo liaudies noro. […]
Šaltinis: „Žydų atstovų kalbos Lietuvos Steigiamajame Seime del Valdžios deklaracijos“, Tauta, nr. 49 (58), 1920 m. rugsėjo mėn. 21 d., p. 1-2.
Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C10000033545?exId=120542&seqNr=1, https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C10000033545?exId=120542&seqNr=2