1920 m. rugsėjo 9 d. | Lenkijos užsienio reikalų ministro Eustachijaus Sapiegos nota Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Purickiui

Patvirtintas bolševikų pajėgų judėjimo faktas per Lietuvos teritoriją, grynai lenkiškų žemių okupacija, vykdoma lietuvių kariuomenės, pastaruoju metu pastebimas laisvas bolševikų armijos, kurios tik maža dalelė tebuvo nuginkluota ir internuota, judėjimas iš Rytų Prūsijos į naują telkimosi vietą, galiausiai, tiesioginis lietuvių kariuomenės bendradarbiavimas su Raudonąja armija – visa tai leidžia teigti esant neutraliteto pažeidimų.

Atsakydamas į Jūsų notą, perduotą Lietuvos atstovybės Berlyne, turiu garbės Jūsų Ekscelencijai pranešti štai ką:

Lenkijos Vyriausybė konstatuoja, kad Lietuvos Vyriausybė pažeidė ir nuolat pažeidinėja neutralitetą Lenkijos atžvilgiu.

Patvirtintas bolševikų pajėgų judėjimo faktas per Lietuvos teritoriją, grynai lenkiškų žemių okupacija, vykdoma lietuvių kariuomenės, pastaruoju metu pastebimas laisvas bolševikų armijos, kurios tik maža dalelė tebuvo nuginkluota ir internuota, judėjimas iš Rytų Prūsijos į naują telkimosi vietą, galiausiai, tiesioginis lietuvių kariuomenės bendradarbiavimas su Raudonąja armija – visa tai leidžia teigti esant neutraliteto pažeidimų.

Taigi savo priešo atžvilgiu Lenkijos Vyriausybė atsiduria nepalankioje padėtyje ir yra priversta nesvyruodama su juo kovoti dėl žemių, kuriose jis yra.

Atsižvelgdama į Jūsų pasiūlymą pradėti derybas, Lenkijos Vyriausybė noriai priima šį pasiūlymą tokiomis sąlygomis:

Primo: šių derybų tikslas neturėtų būti naujos demarkacijos linijos, skiriančios Lenkiją
ir Lietuvą buvusios Suvalkų gubernijos teritorijose, nustatymas, nes ji jau buvo fiksuota
Aukščiausiosios Tarybos 1919 m. gruodžio 8 d. ir šis aktas yra vienintelis teisėtas iki
šiol egzistuojantis sienos tarp Lenkijos ir Lietuvos delimitacijos pagrindas.

Secundo: Lietuva turi įsipareigoti visiškam neutralitetui kare tarp Lenkijos ir Sovietų Rusijos. Tai reiškia, kad, jeigu Raudonoji armija norėtų pasinaudoti Lietuvos teritorija savo pajėgų judėjimui arba kaip karine baze, Lenkijos Vyriausybė tai laikys neutralumo pažeidimu. Derybų vieta norėtume pasirinkti Kalvariją, kaip esančią arčiausiai mūsų sienų. Lenkijos Vyriausybė dar kartą kartoja protestą prieš savo teritorijos vientisumo pažeidimus, kurie yra tuo labiau apgailėtini, nes tampa kliūtimi Lenkijos Vyriausybės pastangoms užmegzti lenkų ir lietuvių santykius, grįstus abiejų tautų garbingos draugystės jausmais.

Belaukdamas Jūsų atsakymo, prašau, Pone Ministre, malonėti priimti mano didžią pagarbą.


Šioje notoje Lenkijos užsienio reikalų ministas Eustachijus Sapiega mandagiai, bet griežtai reikalauja iš kolegos Lietuvoje Juozo Purickio, kad Lietuva laikytųsi 1919 m. gruodžio 8 d.  Britų imperijos užsienio reikalų sekretoriaus lordo Džordžo Kerzono nustatytos Lenkijos rytų sienos. Nors pagal šią sieną etniškai mišrūs Suvalkai ir jų apylinkėse buvusios žemės, kur gyveno dauguma lietuvių – ypač Punskas ir Seinai būtų likę Lenkijos pusėje, vis dėlto svarbiausia, kad Lietuvos pusėje būtų likęs Vilnius ir jo apylinkės. Po Varšuvos mūšyje patirtos pergalės sustiprėjusi Lenkija pažėrė Lietuvai ir nepagrįstų kaltinimų dėl talkinimo Raudonajai armijai, kartu reikalaudama , kad galėtų pastarajai suduoti smūgį išnaudodama Lietuvos teritoriją.

Kauno miesto muziejus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Simonas Jazavita

Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Purickis 1919 m. tuomet pasiuntinys Vokietijoje), Kauno apskrities viešosios bibliotekos nuotrauka


Šaltinis: Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis), Vilnius, 2012, (sud. E. Gimžauskas, rengė E. Gimžauskas, A. Svarauskas), p. 499-500 

5+