1920 m. sausio 10 d. | Lietuvių vestuvės – tautinės dailės pavyzdys
Mergaitės audžia gražias juostas, kad kviesliui tiktų, bernužėliai mokos vikrumo sumanumo, kad ką nors padarytų, kad nustebintų visus, visas sodžius savaitėmis rengias, visi jose dalyvauja. Kiek tenai dainų, kiek įvairumo! Tai tikras mūsų praeities teatras!
Atskiros tautos dailė turi savo skirtiną savitumą ar formų įvairumą, ar spalvų suderinime ar meliodijų ypatybėse. Kuo tauta gyvesnė, tuo daugiau tų ypatybių, tuo vaizdžiau josios nušviečia tos tautos skirtumą nuo kitų. Užtenka išgirsti keletą dainos tonų, kad galėtum nuspėti josios tautybę. Audėja, lietuvė audimo spalvoms suderinti nenoroms įneša ką nors lietuviško ar raštų vingiavimui, ar gražių juostų įvairumui. Mūsų pareiga, mūsų tautinės dailės ypatybes branginti, jas matyti, jas iškelti. Teatras tai mokykla gražiosios plastikos, tautinės dainos, savitosios dailės.
Mūsų tautos praeityje randame daug teatralingumo, josios gausingose sueigose, josios vestuvėse.
Mergaitės audžia gražias juostas, kad kviesliui tiktų, bernužėliai mokos vikrumo sumanumo, kad ką nors padarytų, kad nustebintų visus, visas sodžius savaitėmis rengias, visi jose dalyvauja.
Kiek tenai dainų, kiek įvairumo! Tai tikras mūsų praeities teatras!
Kame šiandiena tą gražiosios vestuvių apeigos? Kame tos jųjų dainos, kame senasis midus?
Mūsų tėvynė šiandei privalo prikelti senovės įpročius garbingus, mūsų teatras šiandie privalo parodyti, kas tai per <Svodbinė rėdas> (vestuvių tvarka), mūsų jaunoji karta privalo pamylėti, o seneliai gali dar papasakoti, kaip jie jąsias kėlė, kaip jie jąsias rengė.
M. Jonis
Šaltinis: Lietuvių vestuvės – tautinės dailės pavyzdys (1920, Sausio 10). Lietuva (7 (289), p. 4. [žiūrėta 2020-01-07]
Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/LNB00AD2076?exId=64928&seqNr=4