1920 m. sausio 20 d. | Asmenvardžių ir vietovardžių rašybos taisyklės
Vardai, pavardės ir pravardės turi būti rašomi nelaužant lietuvių kalbos dėsnių.
ĮSAKYMAS
dėl žmonių vardų, pavardžių ir pravardžių, taip pat ir vietų vardų rašymo
- Dokumentuose ir oficialinuose raštuose (lietuvių kalba rašomuose) žmonių vardai, pavardės ir pravardės, taip pat ir vietų (kaimų, sodžių, miestų ir miestelių) vardai turi būti rašomi nelaužant lietuvių kalbos dėsnių, būtent taip, kaip jie yra lietuvių kalboje tariami, ir lietuvių kalbos fonetikos dėsniais einant.
- Ne lietuvių vardai ir pavardės rašomos nekeičiant jų šaknies, tik prikergiant lietuviškas galūnės.
- Jei ne lietuvių kalba rašytuose d[o]kumentuose, kuriais remiantis duodami nauji dokumentai, vardai ar pavardės buvo įrašyti ne taip, kaip reikalauja § 1, tai naujai duodamuose dokumentuose, kad būtų tikriau, tie vardai ar pavardės turi būti įrašomi skliausteliuose iš tų dokumentų.
- Toms vietoms, kurios, svetimiems valdant Lietuvą, dokumentuose ir oficialiniuose raštuose buvo vadinamos kitokiu vardu, ne tuo, kuriuo tos pat vietos gyventojų vadinamos, turi būti paliktas žmonių vartojamas vardas ir šitasai oficialiniuose raštuose vartojamas. O dokumentuose greta šio paskutiniojo vardo skliausteliuose turi būti įrašomas svetimų duotas ir tuose dokumentuose vartojamas vardas.
[…]
Galvanauskis
Ministeris Pirmininkas.
Dr. E. Draugelis
Vidaus Reikalų Ministeris.
Kaunas,
1920 m. sausio 20 d.
Šaltinis: „Įsakymas dėl žmonių vardų, pavardžių ir pravardžių, taip pat ir vietų vardų rašymo“, Laikinosios Vyriausybės žinios, nr. 1 (19), 1920 m. vasario 15 d., p. 5.
Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C10000143886?exId=25231&seqNr=5