1920 m. spalio 19 d. | Į „Geležinį Vilką“

Neliksmas mintis galvojo Balaišio sūnus: šiandien jis buvo miestely ir pats savo akimis matė, kaip klebono palaiminti ir mergelių rūtomis apkaišyti, išjojo į „Geležinį Vilką“ Butnokių valsčiaus savonorių būrelis. Išjojo dainas dainuodami, savo ristais žirgeliais žemę tripdami.

Buvo šaltas rudens vakaras. Pūtė šiaurys vėjas ir blaškė po nuplikusį Balaišio sodną medžių lapus.

Sodno gale rymojo ant tvoros Balaišio sūnus ir susimąstęs žiūrėjo į saulėlydžio raudonai nudažytą dangų.

Neliksmas mintis galvojo Balaišio sūnus: šiandien jis buvo miestely ir pats savo akimis matė, kaip klebono palaiminti ir mergelių rūtomis apkaišyti, išjojo į „Geležinį Vilką“ Butnokių valsčiaus savonorių būrelis. Išjojo dainas dainuodami, savo ristais žirgeliais žemę tripdami. Išjojo Tėvynės gintų – lenkų muštų… Juos išlydėjo didelė žmonių minia. Mergaitės mosavo jiems skarikėmis, šaukė – ligi pasimatymo. Moters lydėjo juos pilnomis ašarų akimis, seniai smarkiau traukė pypkes. Paskui raitelius ilgai bėgo lydėjo piemens ir pusberneliai ir jų akyse žibėjo garbus pavydas, kad joja tie, o dar parmaži joti jie…

Išjojo jie dainas da[i]nuodami, savo ristais žirgeliais žemę tripdami…

O jis… Jis, Balaišio sūnus stovėjo vienas nuošaliai, žiūrėjo, kaip jie išjojo. Stovėjo vienas ir nedrįso kam nors į akis pasirodyti…

Nuėjo pro šalį neprakalbinusi jo ir Lastakių Marytė; neatkreipė akių ir kitos merginos. Jis matė, kaip ir Marytė kaišiojo rūtomis išjojančių į karelį bernelių kaškietus, kaip sagstė jurginais žirgų kamanėles…

– Jūs, geresnieji mano parapijos sūnai – prieš atsisveikinant tarė į savanorius kunigas – jei grįšit nugalėtojais, garbės vainiką jums Tėvynė uždės, jei žūsit – kaip didvyrius jus ainiai minės ir tie varpai praneš jūsų tėvams, broliams, seselėms ir mergelėms, kad jūs paguldėt savo jaunas galveles, Tėvynę nuo amžinų jos priešų nuo grobuonių lenkų gindami.

– Apie jus mergaitės dainas dainuos, apie jus senutės ainiams pasakys sakys, – sakė berneliams ir Seimo narys… […]

O jūs, kurie pasilikę namie kirmijat, išgyvensit čia žemėj, kaip kurmiai gyvena tamsoj, – nei pasakų niekas nesakys apie jus, nei minės kas jūsų darbus dainoj.

Atvirlaiškis. Piešė Vytautas Bičiūnas. 1922 m. liepos 26 d. Išleido O. Vitkauskytės knygynas Kaune. Kauno miesto muziejaus fondai


Šaltinis: A. Vienuolis „Į ‚Geležinį Vilką‘“, Lietuva, nr. 227 (509), 1920 m. spalio mėn. 19 d., p. 4.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/LNB00AD2076?exId=64959&seqNr=4