1920 m. spalio 24 d. | Vytauto bažnyčioje pamaldos
Vytauto bažnyčioje pamaldos š. m. 24 d. suviliojo minių minias. Tiekos žmonių nebuvo nė per pašventimą. Spūstis, kaip sodžiuje per atlaidus. O suviliojo į tą vis labiau mylimą senutę bažnytėlę tas pats Kipro Petrausko vardas, kurs Petrapilyje taip pat veikdavo į publiką.
Vytauto bažnyčioje pamaldos š. m. 24 d. suviliojo minių minias. Tiekos žmonių nebuvo nė per pašventimą. Spūstis, kaip sodžiuje per atlaidus. O suviliojo į tą vis labiau mylimą senutę bažnytėlę tas pats Kipro Petrausko vardas, kurs Petrapilyje taip pat veikdavo į publiką. Pridėk čia vis labiau pamėgiamąjį Sodeiką. Grojo St. Šimkus ir smuikininkas Leškevičius. Na gi, ir padarė įspūdį, kurs ilgai neišdils. St. Šimkaus kompozicijos lietuviškos mišios, Sodeikos ir Petrausko giedamos, atskiros dalys solo tai vieno tai kito, Ave Maria Petrausko, smuikas, – buvo tuleriopas mėginimas, kaip visa tai atsilieps į bažnyčios sienas ir į pamaldžiųjų žmonių širdis. Vytauto bažnyčios akustika pasirodė rinktinė visame Kaune. Tartum, pati bažnyčia giedojo, smuiku griežė. Tiesiog, įsigailinai žmogus. O artistinės sielos paskui šaukte šaukė, kad bažnyčios be aukščiausiojo laipsnio dailės nė apsieiti negalinčios. Sodeikos basas rodės visus pašalėlius kupinai pripildo, Petrausko tenoras glostyte glostė, o Leškevičiusverkte verkė savo smuiku.
Jaugi buvo dailės pokilis!
Bažnyčios rektoris savo ir maldininkų vardu šiuo reiškia mylimiems artistams giliausią padėką už pamaldų iškilmingumą ir pašalpą bažnyčiai.
Šaltinis: „Tauta“, 1920 m. spalio 29 d., Nr. 54 (63), p. 3
Prieiga internete:https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=120552