1920 m. spalio 9 d. | Dėl miškų koncesijos

Miškai bus bene brangiausias mūsų krašto turtas. Senovėje Lietuva buvo garsi savo milžiniškomis giriomis, kurių nei pereiti, nei aplenkti negalima buvo. […] Kiek mūsų miškų sumažėjo, perūžus per juos b[ai]siam didžiojo pasaulio karo viesului, dar nežinia, bet reikia spėti, bebus likę apie kokį 15% viso žemės ploto.

Dabar jeigu atsiminsime, jog miškas labai ilgai auga, […] tai suprasime, jog taip naikindami miškus, kad per kokį 20-30 metų netenkame 1/3 ar ¼ jų dalies, greit galime ir visai be jų likti. […]

Šitos visos mintys ateina į galvą, kaip tik pamanai apie „Lietuvos“ 198 № iškeltą aikštėn Lietuvos miškų eksploatacijos koncesiją. […]

Apskritai pasakyt, tai tos koncesijos projekto įspūdis toks, lyg butų norima kuodaugiausia miškų iškirsti ir tai trumpiausiu laiku. Rodos būtų išmintingiau, ateities atžvilgiu, parduoti išanksto kadir kelių ar keliolikos metų, javai, linai, tik ne miškai. Į mišką įsileisti pašalietis žmogus būtų lyg pavojinga. Čia gali taip atsitikti, kad mes, atidavę koncesiją miškams eksploatuoti po tos penkiolikos metų pasijusime be stipriausio savo ekonominio gyvenimo plėtotės ramsčio. Vidaus reikalų taip pat nereikia užmiršti. Per kokią dešimtį penkiolika metų Lietuvai, viena, nukentėjusiai nuo karo, antra kuriantis nepriklausomą gyvenimą griuvėsiuose, bus gana daug reikalinga miško medžiagos.

O koncesijos projektas min[i] tiktai eksploatuojamo miško gabenimą į uostu[s]. Reiškia, ta eksploatacija tik eksportui. […]

Paskaičius tą projektą, kaip jis Lietuvoje paduotas, be konkretinio turinio, norisi tarti: „Neik su velniu obuoliauti: liksi be maišo ir be obuolių“.

S. T.

Upelis žiemą. Antalieptė, Zarasų raj. Iš albumo, 1930 m. padovanoto kun. Kazimierui Žitkui-Žitkevičiui. Kauno miesto muziejaus fondai

Šaltinis: „Dėl miškų koncesijos“, Vilniaus aidas, nr. 52, 1920 m. spalio mėn. 9 d., p. 3.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/LNB1F7FF560?exId=94558&seqNr=3