1921 m. balandžio 12 d. | Bulbos meilę pagadino

Susirgo mano panelē. Kokia liga – nežinau. Gali būti, čiuvingamą prarijo, ar nuodingo pento nučiulpē, ar koją bešokdama išsisuko. Ji man ne gi sakē, tik nuvažiavo ligonbūtin, atsigulē, ir lankyk ją, jei myli. Aš ir lankiau ištikimai. Ir ne tuščiomis rankomis. Tai roželių bukietą nuvilkdavau, tai kendžių skrynutę, tai kitokių dalykēlių. O ji serga, guli ir gana.

Susirgo mano panelē. Kokia liga – nežinau. Gali būti, čiuvingamą prarijo, ar nuodingo pento nučiulpē, ar koją bešokdama išsisuko. Ji man ne gi sakē, tik nuvažiavo ligonbūtin, atsigulē, ir lankyk ją, jei myli. Aš ir lankiau ištikimai. Ir ne tuščiomis rankomis. Tai roželių bukietą nuvilkdavau, tai kendžių skrynutę, tai kitokių dalykēlių. O ji serga, guli ir gana. Serga ir mano meilē. Kol papratau vēl tiesus vaikščioti, parpuoliau kelis syk. Mat, kaip eidavome su Mege, tai aš prilinkdavau prie jos, o ji prie manęs, ir mes žingsniuodavome kaip du sudurti kreklai. O dabar, iš inpročio prisiglauzdamas, ne nepajutau kaip vietoj Megēs su šalygatvio cementu pasisveikindavau. Ir kitokių nepatogumų buvo. Kad jos bala, tas ligas!

Vieną kartą aš nupirkau gražių orančių. Sakau, nunešiu Magdutei, maž greičiau išgys ir nereikēs man vienstipiauti po gatves ir su cementu bučiuotis. Parējau namo, kad varsotesnį kaklaraikštį užsismaugus pakaklēje, o orančių maišiuką padējau ant stalo, kur gaspadinē buvo atsinešusi visokių patrovų pietams virti. Pasismaugęs, ir apsilaistęs kvepalais, aš pasiēmęs orančius, einu ligonbūtin. Širdis tik tvaksi.

– Na ką, Magdut, ar jau sveiksti? Kaip man liūdna be tavęs, – pradējau aš poemuoti.

– O ką čia atnešei, širduk, – ji paklausē, nukirpdama kaip redaktorius mano eiliavimą.

– Ugi orančių. Tas švento tēvo vaikas sakē, kad jie ir mirštantį atgaivintų savo sultimis. Štai paragauk, mano širdies pusē, – ir pratiesiau maišelį.

Ji džiaugsmingai pagriebia, praskēčia popierą ir išsiima… bulbą, ir dar dulkētą!

Ji akymirksnyj pasveiko ir pasveikino mane su ta bulba, o likusias pasodino ant mano galvos. Negelbējo mano stigavimai, būk aš ištiesų pirkau jai orančių, tik meilės skubinamas sumaišiau maišelius buvusius ant gaspadinēs stalo. Ką tu merginai intikrins! Jei ji sako, kad balta, tai ir tu sakyk, kad balta, nors aiškiai matai, kad juoda. Kadangi aš negalējau jai pritarti šiame dalyke, nes prisipažinti turēčiau, kad ją išjuokiau ir nebemyliu, tai ji sveika vaikščioja su tuo prakeiktu Džanu, o sergu jau…               Aš.

Vestuvinė nuotrauka, daryta W. J. Stankūno studijoje. Čikaga (JAV, Ilinojaus valstija), XX a. I pusė. Kauno miesto muziejaus fondai


Šaltinis: Aš, „Bulbos meilę pagadino“, Vienybė, nr. 25, 1921 m. balandžio 12 d., p. 4.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/LNB01351909?exId=113936&seqNr=4

6+