1921 m. balandžio 28 d. | Garlaivių ligos

Garlaivių Nemuno uoste Kaune knibžda, kaip vabalų, bet kam jie tarnauja – nežinia. Prieš 4 savaites skyriau bylas, vietoj žiūrėti balandžio 29-30 d. Veliuonos miestely ir valsčiuje. IV. 28. Apie 18 ½ val. Nuvykau uostan ir klausiu, ar rytoj garlaivis į Veliuoną 11 val. Eis? Gavau tikrą atsakymą – važiuos. IV. 10 v. 15 min. nuvykau į uostą, sako, „Keistutis“ ne 11 val., bet 15 val. Plauks. Einu tarnybon…ir 14 val. Aš vėl uoste. Žiūriu, „Keistučio” nėra, o lentoje parašyta: „Garlaivis 15 val. (3 v. p. p.) neplauks”. Klausiu – kodėl? – sako: „jau 12 val. išplaukė…pora karininkų esą išginė! “. Einu į Laivin. Inspektorių, kuris į savo padėjėją kreipdamas sako: „Lai „Aušra“, kuri paprastai eina 17 val. į Vilkiją, plaukia val. į Jurbarką! “. Inspektorius pad. Įsakymą atidavė „Aušros“ tarnams, o šie pakūrė…paleido garus. Aš drauge su dešimčia žmonių iš Vil. Vel ir Jurb., o vėliau prisirinko ir daugiau, einam į „Aušrą“ plauks? – „Tuojat“ Susšvilpė… oti jau po 30 min. plauks.” Laukiu…tik pakyšt – kažkoks rusiškai kalbas asmuo, rodos, „Aušros“ savininkų b-vės narys, pareiškė: „Ja do Jurbarga ne poledu“.Esti zaplatite 1000 marok, togda poledu”. Inspekt. Padėjėjas: jums sakoma važiuoti nors ligi Veliuonos, nes keliauninkų daug laukia. Šis: „Maloi i bilietov do Velony niet“. Ir toliau tęsia rusiškai, kodėl girdi, nevažiuojas „Prezidentas“ ir kit: atsako jam, kad žydams šventa, sugedęs ir t.t. Inspekt. Pad. Aiškinas priversti garlaivį važiuoti negalįs. Nes jis negalįs, nes jis esąs „nepriklausomas“ ir kada norįs einąs, kada nenorįs neinas.

Pas mus garlaiviai – lygiai kaip pas lenkus atstovas Aškenazy: kada reikia – serga, o kada nereikia – pasveiksta. Derėjausi, derėjausi, kad važiuotų į Veliuoną, bet iš derybų niekas neišėjo ir pasikepinęs keles valandas saulėj 16 ½ v. nuėjau namo, o bylininkai su savo liudininkais tokioj darbymetėj laukė per dvi dienas atvažiuojant…

Mano išmanymu garlaiviai privalo tarnauti žmonėms, o ne atvirkščiai, S. M. privalo kreipti domės į garlaivių „ligas“ ir jų kursavimą taip kaip į traukinių, nes, įėję susisiekimo ryšin. Garlaiviai privalo laikytis S. M., o ne elgtis, taip, kaip kam patinka.

Tikiuosi, kad kitoms žydų šventėms garlaiviams „sirgti“ bus draudžiama.

Taikos teisėjas J. Dargis.

Straipsnyje minimas „Kauno uostas“ yra Kauno keleivinė prieplauka prie Vytauto Didžiojo bažnyčios. Tarpukaryje iš šios prieplaukos kursuodavo keleiviniai garlaiviai, o stambesni kroviniai buvo perkraunami Kauno žiemos ir prekybos uoste, kuris veikė Nemuno saloje. Galima matyti, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais garlaivių susisiekimas buvo silpnai organizuojamas, netrūko savivaliavimo. Šiuo atveju garlaivio „Aušros” savininkas dėl asmeninių priežasčių atsisakė gabenti keleivius į Jurbarką. Nors garlaivių plaukiojimo taisykles nustatydavo Susisiekimo ministerija, o laivybos inspektoriai prižiūrėjo, kaip jų buvo laikomasi, tačiau pažeidimų netrūko. Ypač dažnai pirmais Lietuvos nepriklausomybės metais pasitaikydavo panašių atsitikimų, kada garlaivių savininkai suplanuotu maršrutu neplaukdavo. Daug rūpesčių kildavo, kada garlaivių savininkai pradėdavo konkuruoti tarpusavyje, naudojo įvairias priemones, blokuodavo konkurentų laivus, sudarydavo su kitų laivų savininkais sąjungas (sindikatus). Taip pat numušdavo bilietų kainas, kadangi patys garlaivių savininkai turėjo teisę nustatyti bilietų kainas bei pasirinkti plaukiojimo maršrutus. Kaip ir šioje aprašytoje situacijoje, daugiausiai dėl to nukentėdavo keleiviai.

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Gediminas Kasparavičius

Kauno senamiesčio prieplauka XX a. 3 deš. pr. Kauno miesto muziejaus fondai.

Šaltinis: Dienos reikalai. Garlaivių ligos (1921 gegužės 15 d.) Lietuva (106 (633) p. 4.

Prieiga internetu: https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=64526