1921 m. gruodžio 14 d. | M. K. Čiurlionies vardo galerijos įstatymas

Lietuvos meno turtams saugoti steigiama M. K. Čiurlionies vardo galerija su skyriais.

„1 §. Lietuvos meno turtams saugoti steigiama M. K. Čiurlionies vardo galerija su skyriais:

a) tapybos ir lipybos.

b) statybos ir pritaikomojo meno;

c) liaudies kurybos.

2 §. M. K. Čiurlionies vardo galeriją sudaro:

a) M. K. Čiurlionies paveikslai ir piešiniai;

b) kitų menininkų kuriniai;

c) liaudies kurybos dalykai.“


M. K. Čiurlionio vardo galerijos įstatymas 1921 m. gruodžio 14 d. buvo priimtas Steigiamojo Seimo, gruodžio 30 d. pasirašytas Prezidento pareigas einančio Steigiamojo Seimo pirmininko A. Stulginskio ir ministro pirmininko K. Griniaus, o 1922 m. sausio 17 d. paskelbtas „Vyriausybės žiniose“.

Ruošdama įstatymą Švietimo komisija tarėsi su menininkų atstovais ir atsižvelgė į jų siūlymus būsimoje galerijoje saugoti ne tik paties M. K. Čiurlionio, bet ir kitų menininkų kūrinius, liaudies kūrybos pavyzdžius. Dėl to įstatymo projekto pavadinime vietoje „M. K. Čiurlionies paveikslų galerijos“ atsirado „M. K. Čiurlionies vardo galerija“ (Steigiamojo Seimo darbai, 1921 m., 30 sąs., p. 78). Nemažai diskusijų kėlė atlyginimo už darbus suma ir galerijos vadovybės struktūra. Į steigiamos galerijos fondus pirmiausia turėjo patekti Lietuvių meno kūrėjų draugijos sukaupta kolekcija.

Dar 1920 m. šios draugijos valdyba buvo numačiusi „neišleisti iš Lietuvos mūsų menininkų tų kūrinių, kurie mūsų kūryboj ir mūsų tautoj turi amžinos vertės. Iš to išeinant, aišku, kad Čiurlionies kūriniai turi būti visi Lietuvoj, Meno Rūmuos“ („Lietuva“, 1920 m. balandžio 29 d., p. 1). Šis principas buvo įtvirtintas ir galerijos įstatyme. Jau 1922 metais iš Sofijos Čiurlionienės už numatytą 65 000 aukso markių sumą buvo išpirkti visi jos velionio vyro kūriniai, buvę jos nuosavybėje.

Nors formaliai M. K. Čiurlionio galerija buvo įsteigta, sumanymo įgyvendinimas užtruko. 1923 m. vasario 6 d. dienraštyje „Lietuva“ dailininkas, Seimo narys Vytautas Pranas Bičiūnas skundėsi, kad M. K. Čiurlionio kūriniai „sukrauti viename šaltame drėgname kambaryje (Maironio g. 3), kurio niekas nežiūri, nevėdina“, aplinkiniai statiniai pavojingi dėl gaisro. „Girdėti, jog tie namai buvo manoma paskirti Čiurlionies galerijai, tačiau pasirodė, jog jų remontas ir įrengimas galerijos kainotų minimum 50.000 litų, jei ne daugiau. Tokiu būdu daugeliu atžvilgių netinkamam butui remontuoti valdžia pinigų greičiausia neskirs, juoba, kad galerijai yra paskirta vieta Ministerių Kabineto namuose, visame antrame tų namų aukšte“, – konstatavo V. P. Bičiūnas.

Dairantis galerijai naujos vietos mieste, buvo ieškoma ir kitų variantų. Pagal vieną architekto Vladimiro Dubeneckio projektą iš Laisvės alėjos laiptai turėjo vesti į Ąžuolų kalną, prie rūmų, kurių centrinio korpuso fasadą vainikavo Čiurlionio karalių karūnas primenantis atikas, o prieš centrinį įėjimą buvo įkomponuotas skulptoriaus Petro Rimšos kompozicijos „Skausmas“ variantas. Kauno miesto valdyba siūlė galerijai rūmus statyti senamiestyje, už Kauno miesto muziejaus ir Žemaičių vyskupijos kurijos, priskiriant jai ir Kauno miesto muziejaus rūmus bei dalį kurijos patalpų, kuriose būtų įrengtas bažnytinio meno skyrius. Tačiau komisijai ši vieta pasirodė per maža ir kitais atžvilgiais netinkama (P. Galaunė, „Prie Čiurlionies Galerijai rūmų projekto“, „Rytas“, 1924 m. balandžio 30 d., p. 1–2).

Galiausiai vieta galerijai buvo parinkta Ąžuolų kalne (dabar vadinamame ir Pelėdų kalnu), kur iki Pirmojo pasaulinio karo buvo įrengta rusų tvirtovės IX baterija, motyvuojant tuo, kad „IX batareika yra viena gražiausių vietų Kaune; jei ji šiandien gal yra biski nuošaliai, tai žiūrint į Kauno Miesto Valdybos projektuojamą Kauno plėtimą […] pasiliks miesto centre; stovint greta jau stovinčios ten Meno Mokyklos, ji galės vaidinti didelę ir labai pageidaujamą rolę mokinių meno srityje brendimui“ (Ten pat). Liepos 25 d. fortas pradėtas sprogdinti, o iš jo plytų pradėta statyti galerija. 1925 m. rugsėjo 24–29 d. dar nebaigtuose rūmuose atidaryta M. K. Čiurlionio 50-osioms gimimo metinėms skirta jo kūrinių paroda. Oficialiai galerija buvo atidaryta 1925 m. gruodžio 13 d.

Netrukus pastebėta, kad nauji rūmai nepakankamai talpūs kūriniams eksponuoti ir gausėjantiems fondams saugoti, o vieta – nevisiškai tinkamai parinkta. 1927 m. spalio 15 d. dienraštyje „Lietuva“ buvo teisinamasi dėl tą lėmusių aplinkybių, nes „iš daugelio piliečių labai dažnai tenka išgirsti nusiskundimų, kad M. K. Čiurlionies Galerija esanti labai toli nuo Kauno miesto centro, todel jos lankymas kai kuriais atvejais nepatogus: pavargsti, kol prieini ir be to, daug laiko sugaišti“.

Dėl to 1936 m. galerija pertvarkyta į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų (dabar Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus), kuriam pastatyti specialiai pritaikyti rūmai (arch. Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas, Kazys Kriščiukaitis). Į muziejų buvo perkelti Čiurlionio galerijos, Miesto muziejaus eksponatai bei Lietuvos dailės draugijai priklausę liaudies meno rinkiniai.

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Rokas Sinkevičius

Dailininkai Rimtas Kalpokas, Adomas Varnas ir kiti prie Laikinosios M. K. Čiurlionio dailės galerijos. Kaunas, XX a. 3-4 deš. Kauno miesto muziejaus fondai


Šaltinis: „M. K. Čiurlionies vardo galerijos įstatymas“, Vyriausybės žinios, nr. 78, 1922 m. sausio mėn. 17 d., p. 1.

6+