1921 m. kovo 26 d. | Per Tarybų rojų
Baimė pagimdė kvailą apatiją ir vergišką nuolankumą. Apie baisiausius žvėriškumus, nuo kurių plaukai šiaušiasi, kalba rusai ramiai, kaip apie pernykštį sniegą… Pro Kremlių eidami, neša kišenėse atkištas špygas, bet jei iš Kremlio vartų pasirodo Trockis bei koks kitas komisaras, moka nusilenkti, veidmainingai garbindami.
[…]
– Latvija – Latvija – girdėti buvo iš visų pusių.
– O ar čia bolševikų nėra? – paklausė mano mažasai sūnelis.
– Nėra – niekas nebekrės ir būsime jau ramūs ir laisvi.
Atsisukusi pažvelgiau paskutinį kartą Rusijos pusėn, nejučiomis prisimindami Lermontovo eiles: –
Прощай немытая Россiя,
Страна господ, страна рабов!..
И вы мундиры голубые,
И ты покорный им народ!..
Ponų kumsčios ir carų durtuvų vergais buvo rusų tauta kadaise – tos pačios kumsčios ir durtuvai, tik naujos rūšies „ponų“ rankose, pavergė rusų tautą dar žiaurėsnėn vergijon…
„Ponai“ vadinasi komisarais, mėlynus mundirus pakeitė raudonos „kosovorotos[“], o vergai tie patys…
Šlykšti baimė virto nūdieniu gyvenimu ir sielos nešvarumu. Prieblandoje klajojanti rusų tautos siela, kurios ieškojęs, nesurado Dostojevskis ir kiti rusų literatūros milžinai, apsireiškė kaip tik toje nešvarioje baimėje…
Bado ir baimės smaugiama merdėjo visa rusų inteligentija, virpėdama ties „raudonojo“ Kremlio mūrais, o žemesnieji tautos sluoksniai jau nugrimzdo nedorybių ir beteisės purvynan…
Baimė pagimdė kvailą apatiją ir vergišką nuolankumą. Apie baisiausius žvėriškumus, nuo kurių plaukai šiaušiasi, kalba rusai ramiai, kaip apie pernykštį sniegą… Pro Kremlių eidami, neša kišenėse atkištas špygas, bet jei iš Kremlio vartų pasirodo Trockis bei koks kitas komisaras, moka nusilenkti, veidmainingai garbindami.
1905 metais, garsusis rusų dainininkas, Šalepinas, žadino sukilėlių sielas garsiais Marseliez‘os aidais, reakcijos metu jis dainavo nuo scenos, atsiklaupęs ties caro loža, „Bože care chrani“, o dabar žavėja rusų sielas III internacionalo triukšmingais žodžiais, nusilenkdamas ties komisarų ložomis…
„Mes nustebinsime visą pasaulį!“ – pasakė kadaise Joffe – ir nustebino, nebūtu, negirdėtu teroru…
L. Trockis sako kalbą raudonarmiečiams. Dešiniau prie tribūnos stovi L. Kamenevas ir V. Leninas. Maskva, 1920 m. gegužės 5 d.
Šaltinis: O. Pleirytė-Puidienė „Per Tarybų rojų… (Nuo Angaros ligi Nemuno krantų)“, Trimitas, nr. 12, 1921 m. kovo 26 d., p. 12-18.
Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/LNB0029234C?exId=39107&seqNr=15; https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/LNB0029234C?exId=39107&seqNr=16
Fotografijos prieiga internete: https://radikal.ru/lfp/c.radikal.ru/c05/1902/b4/771d23faee14.jpg/htm?fbclid=IwAR3pq5ryQ83I-5Yv2L_zfD2Hd-Fbz0y2xZODQNc7Q05PynQbQeJomo5RNHI