1921 m. lapkričio 11 d. | Rezoliucija dėl Klaipėdos krašto

Klaipėdos krašto ekonominiai interesai ir žymiausios jo gyventojų dalies tautiniai siekimai sudaro tiek bendra su Lietuvos Respublika, kad susidėjimas Klaipėdos krašto vienom su Lietuva Valstybėn yra neišvengiamas abiems šalims naudingas ir realus to klausimo išsprendimas.

Steigiamasis Seimas priėmė vienu balsu 1921 m. lapkričio 11 d. šią rezoliuciją dėl Klaipėdos krašto:

St. Seimas, išklausęs Vyriausybės pranešimo Klaipėdos krašto reikalu ir jį apsvarstęs.

Kadangi Klaipėdos kraštas, kelis šimtmečius būdamas Vokietijos sudėtinė dalis, ypatingomis sąlygomis ūgdė savo ekonominį ūkį, savo kultūrą, paveldėjo ypatingą jurisdikciją, turėjo kitokį, kaip Lietuva, politinį ir visuomenės gyvenimą. St. Seimas tinkamai įvertina esamus minėtose srityse skirtumus.

Tad eidamas į sudarymu su Klaipėdos kraštu valstybės Steigiamasi Seimas mato reikalo remti Lietuvos būsimus santykius su Klaipėdos kraštu tokiais pagrindais, kurie iš vienos pusės tiektų visiems Respublikos gyventojams lygių teisių, lengvenybių ir pareigų, tinkamai apsaugotų bendruosius Respublikos reikalus, o iš kitos – visu galimu pilnumu apsaugotų Klaipėdos krašto gyventojų ypatingus reikalus.

Tie ypatingi Klaipėdos krašto reikalai turėtų būti apdrausti, patiekiant jam kaip sudėtiniai Respublikos daliai, teisės savarankiai rūpintis vietos ūkio, administracijos, taip pat mokesniais vietos reikalams, darbo ir socialinės pasaugos, teismu, švietimu, kultūros ir tikybos reikalais atskiro vieneto demokratiniais pagrindais sutvarkyto teisėmis.

Remdamos tuo savo nusistatymu, St. Seimas paveda Vyriausybei daryti, visų reikalingų žygių įvykdyti Klaipėdos Krašto prisidėjimą prie Lietuvos Respublikos.

Klaipėdos kraštas – savita istorija pasižymintis Lietuvos regionas. Nors čia nuo seno gyveno nemažai lietuvių, iki XX a. ši teritorija niekada nepriklausė Lietuvos valstybei. 1422 m. Melno taikos sutartimi ji liko Vokiečių ordinui, vėliau perėjo Prūsijos valstybei ir Vokietijos imperijai. Tik po pastarajai pralaimėjus Pirmajame pasauliniame kare situacija pasikeitė. Siekdamos apriboti Vokietijos interesus Rytuose, karo laimėtojos nusprendė teritoriją į šiaurę nuo Nemuno atskirti. Nors lietuvių tautinio atgimimo veikėjams Rytprūsių kraštas buvo labai svarbus, verta pažymėti, kad Tilžės miestas, kuris ypač spaudos draudimu laikotarpiu buvo lemtingas lietuvybės išsaugojimui, liko Vokietijai. Vis dėlto net ir gerokai mažesnė teritorija, nei siekė lietuvių tautinis sąjūdis, jau būtų buvęs laimėjimas. Klaipėdos kraštas užėmė tik 2416 km², jį sudarė dalis dabartinių Klaipėdos, Kretingos, Jurbarko, Tauragės ir Šilutės rajonų. 1919 m. Versalio taikos sutartimi ši teritorija buvo atskirta nuo Vokietijos ir laikinai perduota vienai karo nugalėtojų – Prancūzijai – administruoti. Kaip paradoksaliai beskambėtų, nors Lietuvos delegacija į Versalio taikos derybas oficialiai nebuvo priimta, atskirti Klaipėdą išreikalavo žymus Lenkijos politikas ir atstovas šioje konferencijoje Romanas Dmovskis. Tiesa, jis turėjo savų išskaičiavimų ir vylėsi, kad vėliau Klaipėda kartu su Lietuva atiteks Lenkijai kaip autonomiška provincija. Be abejo, Lietuvos diplomatai ir politikai nenorėjo ir negalėjo sutikti su tokia įvykių raida.

Prancūzija buvo toli, jos interesai ir galimybės veikti Baltijos jūroje buvo riboti, tad tai greičiau buvo laikina politinė priemonė svarstant, kaip pasielgti su šia teritorija . Vykstant intensyviam Lietuvos ir Lenkijos konfliktui dėl Vilniaus, Klaipėdos kraštas buvo naudojamas kaip tam tikra spaudimo priemonė abiems šalims. Lenkijai, jei ji neatsižvelgtų į Antantės sprendimus, grasinta Klaipėdą atiduoti Lietuvai, o šiai priešingai – atiduoti Lenkijai, taip sustiprinant apsupimą iš abiejų pusių. Lietuvoje šio scenarijaus labai bijota, todėl prancūzų buvimas Klaipėdos krašte vertintas neigiamai. Prancūzija buvo laikoma Lenkijos ,,globėja“, apie tai gana atvirai rašė ir spauda. Prancūzija 1920 m. įvedė savotišką krašto valdymo sistemą – teritoriją turėjo valdyti vyriausiasis komisaras ir jo sudaryta 20 valstybių atstovų taryba. Pastaroji buvo gana palanki vokiečių interesams. Aptariamu laikotarpiu, lygiai prieš 100 metų, vyriausiuoju komisaru buvo Gabrielis Petisnė, kurį lietuviška spauda laikė gana nepalankiu. Išties, jis skelbė idėjas, kad Klaipėdos kraštas toliau galėtų būti tarsi laisvoji teritorija, kurį protektorato principu valdytų Prancūzija, garantuodama jam plačią autonomiją. Daliai vietos vokiečių ši vadinamojo ,,freištato“ (vok. – laisvoji valstybė) idėja, tuo metu jau taikyta Dancigo (dab. Gdanskas) miestui, buvo priimtina.

Vis dėlto Lietuva valstybiniu lygmeniu akivaizdžiai siekė parodyti, kad Klaipėdos kraštas privalo tapti integralia jos dalimi. Tam buvo skirta ir ši 1921 m. lapkričio 11 d. Steigiamojo Seimo priimta rezoliucija. Iš esmės ji rėmėsi dar 1918 m. lapkričio 30 d. pasirašyta Tilžės deklaracija, kuria žymūs Rytprūsių lietuviai paskelbė apie norą sujungti ,,Mažąją“ ir ,,Didžiają“ Lietuvas. Rezoliucija buvo savalaikė, nes būtent 1921 m. savo konsulatus Klaipėdoje atidarė ir Lietuva, ir Lenkija. Abi šalys siekė didinti ekonominį bendradarbiavimą su šia teritorija. Lietuvai tai buvo galimybė išeiti į jūrą, Lenkijai – galimybė daryti Lietuvai tam tikrą spaudimą siekiant priversti nusileisti Vilniaus klausimu. Ši kova dar labiau suaktyvėjo per 1922 m. ir pasiekė piką 1923 m. sausį, kuomet Lietuva pasirinko drąsų, bet pavojingą būdą ir surengė karinę operaciją, pavadintą Klaipėdos sukilimu. Šis įvykis leido galutinai prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, o Vakarų šalis pastatė prieš įvykusį faktą. Jos, pirmiausia kraštą administravusi Prancūzija, pasirinko nestoti į konfrontaciją su Lietuva, o veikiau padaryti tam tikrą geopolitinį kompromisą. Netrukus Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojos pripažino Klaipėdą Lietuvai, o Vilnių Lenkijai, taip tikėdamos išlaikyti paritetą regione tarp abiejų nesutariančių valstybių. Be abejo, tai neišsprendė Vilniaus klausimo, kuris ir toliau kėlė įtampą Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, o Lietuvos pastangos integruoti Klaipėdos kraštą ilgainiui susidūrė su atsigaunančios ir stiprėjančios Vokietijos keliama grėsme.

Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita

Steigiamojo Seimo rūmai. XX a. 3 dešimt. Kaunas. Kauno miesto muziejaus fondai.

Šaltinis: Rezoliucija dėl Klaipėdos krašto (1921, Lapkričio 15 d.). Lietuva (257 (785), p. 1.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/LNB00AD2076?exId=64547&seqNr=1