1921 m. lapkričio 25 d. | Pasikesinimas prieš Fin. Prek. ir Pram. Ministerį Galvanauską

Lapkričio 25 d. 2.45 val. rytą kesintasi nužudyt Susisiekimo, Finansų, Prekybos ir Pramonės Ministerį, Lietuvos Atstovą Tautų Sąjungai p. E. Galvanauską, jo bute iš Smėlių gatvės šono.

Kaunas, XI-25. (Elta). Lapkričio 25 d. 2.45 val. rytą kesintasi nužudyt Susisiekimo, Finansų, Prekybos ir Pramonės Ministerį, Lietuvos Atstovą Tautų Sąjungai p. E. Galvanauską, jo bute iš Smėlių gatvės šono.

Galvanauskas gana sunkiai sužeistas į nugarą ir koją, lango rėmų ir stiklų atraižomis ir dabar yra Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Kiti šeimynos nariai nesužeisti. Miegamasis kambarys visas suardytas: lova sulankstyta, drabužiai, skalbiniai ir patalinė sudraskyta, asloje pilna plytų, tinko dulkių ir t. t.

Pasikesinimas buvo padarytas iš Smėlių gatvės ir į lango kampą galėjo būti padėta ar pragaro mašina arba didelis sprogstamos medžiagos kiekis, išplėšta didelis sienos kampas, suardyta net visi lango rėmai, visame dviejų aukštų name nelikę nei vieno sveiko lango ir net gretimų langų stiklai išbirę.

Dabar eina kambario vaizdų fotografavimas ir tardymo darbai. Dėl pasikesinimo motyvų ir autorių dar nieko negalima pasakyti.

Šiemet lapkričio 19 d. minėjome Lietuvos politiko bei visuomenės veikėjo Ernesto Galvanausko 139-ąsias gimimo metines. Ilgos karjeros metu jam skirtingais laikotarpiais teko vadovauti Lietuvos vyriausybei, finansų, prekybos, pramonės ir susisiekimo ministerijoms. E. Galvanausko įtaka buvo svarbi įvedant nacionalinę valiutą bei prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Taip pat jis atliko svarbų vaidmenį sprendžiant Vilniaus klausimą, tačiau lygiai prieš 100 metų į E. Galvanausko gyvybę buvo pasikėsinta. Kodėl buvo įvykdytas šis nusikaltimas? Kas buvo už jį atsakingas?

Norint atsakyti į šiuos klausimus, vertėtų grįžti prie konflikto dėl Vilniaus ištakų. Po Pirmojo pasaulinio karo svarbia Rytų Europos problema tapo Lietuvos ir Lenkijos santykiai, kuriuos ypač sukomplikavo 1920 m. spalio mėnesį Lucjano Želigovskio įvykdytas žygis į Vilnių. 1921 m. kovo 3 d. Tautų Sąjungos taryba priėmė rezoliuciją, kuria rekomendavo Lietuvos ir Lenkijos vyriausybėms pradėti derybas teritoriniams ginčams ir politiniams nesutarimams spręsti. Deryboms vadovauti buvo paskirtas Belgijos atstovas Tautų Sąjungoje Paulis Hymansas, o Lietuvos delegacijai vadovavo  E. Galvanauskas.

1921 m. gegužės 11 d. derybų Briuselyje metu Lietuvai ir Lenkijai buvo pasiūlytas projektas, kuris numatė itin glaudų šalių ryšį, pasireiškiantį bendradarbiavimu karinėje ir ekonominėje sferose. Ir Lietuva, ir Lenkija tokį pasiūlymą atmetė. Pačioje Lietuvoje tokie siūlymai sukėlė didžiulį nerimą, kuris greitai virto per visą valstybę nusiritusia protestų ir mitingų banga. Protestų metu buvo reikalaujama nepriimti Hymanso projekto ir ginti Lietuvos nepriklausomybę.

1921 m. rugsėjo pradžioje P. Hymansas paskelbė antrąjį projektą, kuris buvo palankesnis Lietuvai. Pagal jį Vilniaus kraštas autonominėmis teisėmis turėjo būti įtrauktas į Lietuvos valstybę. Šį projektą palaikė ir Lietuvos vyriausybė, manydama, kad tokiu būdu palankiomis sąlygomis pavyks atgauti Vilnių. E. Galvanauskas buvo laikomas karštu šio projekto šalininku bei buvo kaltinamas paveikęs Vyriausybę, kad ji tam pritartų. Tačiau visuomenėje projektas buvo vertinamas kaip bandymas Lietuvą prijungti prie Lenkijos.

1921 m. lapkričio 24 d. tuometinis Lietuvos Ministras Pirmininkas Kazys Grinius pranešė, jog Ministrų kabinetas Hymanso projekto priėmimo klausimą svarstys lapkričio 25 d., o jo nutarimui nereikės Seimo pritarimo. Siekiant užkirsti kelią Hymanso projekto priėmimui, kitą dieną, lapkričio 25 d. buvo įvykdytas pasikėsinimas į E. Galvanauską. Naktį ant jo miegamojo lango palangės buvo padėtas sprogmuo. Sprogimo metu butas buvo nuniokotas, o pats jo šeimininkas stiklo ir plytų skeveldrų sužeistas į pakaušį, nugarą ir kojas. Niekas neabejojo, kad tai buvo įvykdyta dėl  politinių priežasčių.

Taigi, kas kaltas dėl šio nusikaltimo? Jo aplinkybes jau ištyrė istorikė Audronė Veilentienė. Pasirodo, kad pasikėsinimą įvykdė patriotiškai nusiteikusių Lietuvos šaulių sąjungos narių ir karininkų grupė. Pagrindinis pasikėsinimo nužudyti vykdytojas buvo F. Šemeta, kuris buvo aktyvus nepriklausomybės kovų dalyvis. Jo dalyvavimą patvirtina ir advokato Zigmo Toliušio atsiminimai. Juose rašoma, kad šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio patikėtiniui F. Šemetai buvo pavesta įvykdyti pasikėsinimą į E. Galvanauską. Organizuojant nusikaltimą taip pat dalyvavo Šaulių sąjungos centro valdybos narys Antanas Gravrogkas. Tai patvirtina ir jo sūnus Vytautas savo atsiminimuose. Jis pasikėsinimo į E. Galvanauską vykdytojais įvardijo savo tėvą A. Gravrogką, kpt. Antaną Petruškevičių ir nežinomą šaulį, kuris mokėjo gaminti sprogmenis[1].

Pats E. Galvanauskas po šio įvykio ragino Vyriausybę nekreipti dėmesio į pasikėsinimą ir priimti Hymanso projektą, tačiau ministrai, bijodami visuomenės pasipriešinimo, nedrįso to padaryti. 1921 m. gruodžio 3 d. vykusiame Ministrų Tarybos posėdyje buvo nutarta atmesti Hymanso projektą. Tokį nutarimą E. Galvanauskas laikė Vilniaus bylos pralaimėjimu.

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkė Lina Mikalkėnaitė

[1] Veilentienė, A. Lietuvos visuomenės požiūris į Hymanso projektus ir pasikėsinimas į Ernestą Galvanauską, Istorija, 2016, t. 104, nr. 4, p. 77-78.

E. Galvanauskas. 1921 m. Fotonuotrauka iš kn. Lietuvos albumas. Antras (fotografuotinis) leidimas. Kauno miesto muziejaus fondai

Šaltinis: Pasikesinimas prieš Fin. Prek. ir Pram. Ministerį Galvanauską  (1921, Lapkričio 26 d.). Lietuva (267 (795), p. 1-2.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/LNB00AD2076?exId=64557&seqNr=1; https://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/LNB00AD2076?exId=64557&seqNr=2