1921 m. lapkričio 4 d. | Naujoji stadija

Vilnius daugiausiai bijo priverstinio sulietuvinimo, kaip Kaunas, sulenkinimo. Šis ginčas turi būti atiduotas į archyvą, kaip atgyventasai daiktas, kaip liguistas dviejų bergždžių nacionalizmų susierzinimas. Tautybės klausimu vienintelė teisinga išeitis yra – apsisprendimas, kuris jau virto aksioma tikybos klausime.

Vienu balsu Tautų Sąjungos priimtas Hymanso projektas kaip pagrindas lietuvių lenkų ginčui išspręsti sukėlė nuomonių pasidalinimą ne vien lietuvių ir lenkų visuomenėj, bet ir abiejų valstybių Vyriausybių sferose. Iš lietuvių pusės visa baimė kyla dėl nepriklausomybės ir suverenumo išlaikymo. Bet čia neabejojamai turi reikšmės ir kiti motyvai, kaip istorijoj gyventi momentai, tautiniai ir klasiniai skirtumai, ir vyriausia, gyvenamieji giliai liūdni įvykiai, kurie jau trys metai kasdien komplikuoja santykius ir duoda jiems nesutaikomumo žymių. Tačiau tie įvykiai yra daugiau nesusipratimo ir pakelto jautrumo vaisiai, kurie visai natūralinai reiškias tautinių siekimų ir idealų formavimos ir susidarymo metu. Kad tie ginčai galėtų rasti išmintingumo ribas, reikia griežtai atskirti tikri gyvybės klausimai nuo antros eilės klausimų. O rišant pirmuosius reikia imti domėn ne vien priešginumus, bet ir tuos reikalus, kurie yra bendri ir abiem pusėm naudingi.

Svarbiausias artimos ateities klausimas yra patikrinimas abejoms atgimstančioms valstybėms – Lietuvai ir Lenkijai nepriklausomybės. Tuo atvėju ne be naudos reikėtų priminti XV šimtmečio istorinis momentas, kada sujungtosios Lietuvos ir Lenkijos jėgos išgelbėjo jų nepriklausomybę, o Lietuvai dar ir tautybę, kurios, gali būti  būtų nustojusios gyvuoti, kaip tai mes matome Prūsuos ir net Klaipėdos krašte. Kaip tik šioje srity ir dabar glūdi didžiausios reikšmės klausimas abiem tautom jų priėjimo į jūrias patikrinimo reikalu.

Dabartinėmis sąlygomis dėl Prūsų perskyrimo koridoriu,  pavojus Lietuvai iš vakarų susilpnėjo, bet užtai sustiprėjo rytuose. Tai supranta Vakarų Europa, supranta visos Baltijos valstybės ir Lenkija. Galimas ir pageidaujamas yra taikingas klausimo išrišimas, bet jis galimas yra tik esant tarpvalstybiniai visų atvaduotųjų šalių organizacijai. Tokia Lietuvos ir Lenkijos reikalų koordinacija galėtų įvykti ir be ypatingos sutarties tarp Lietuvos ir Lenkijos, kad ne abiejų tų valstybių idėjinis traukimas į Vilnių. Sakau ,,idėjinis“, nes abiejų valstybių realiniai – politiniai, ekonominiai interesai yra ne vien antros eilės, bet dažnai net žalingi. Sustosim ties tautiniu, kaip opiausiuoju klausimu. Visuomenės evoliucija ateity eis neabejojamai labiau vadovaujant ekonominiams ir socialiniams interesams, kaip tautiniams. Visokia denacionalizacija yra betikslė ir beprasmė, o tuo tarpu šios denacionalizacijos bijojimas kelia abiejų pusių aitrumus.

Vilnius daugiausiai bijo priverstinio sulietuvinimo, kaip Kaunas, sulenkinimo. Šis ginčas turi būti atiduotas į archyvą, kaip atgyventasai daiktas, kaip liguistas dviejų bergždžių nacionalizmų susierzinimas. Tautybės klausimu vienintelė teisinga išeitis yra – apsisprendimas, kuris jau virto aksioma tikybos klausime.

Visos Vilniaus srities atžvilgiu šis klausimas gerokai bergždžias yra dar ir dėl to, kad, matyt vyraujantis gaivalas ten pasirodys ne lenkų arba lietuvių, bet gudų. Reikia pripažinti, kad Hymanso projektas tuo atžvilgiu praskina galimybę pašalinti ginčą, sudarydamas visišką ir būtiną laidą vietos gyventojų teisėms. Mano išmanymu tačiau priimtoji kantonų forma perdaug bendra ir turi būti pakeista, aiškiai apibrėžus centarlinių ir provincinių organų kompetencijas.

<…>


Generolas Aleksandras Babianskis, gimė Vaiguvoje 1851 m. Baigė Šiaulių gimnaziją, vėliau padaręs karjerą Rusijos kariuomenėje, gavo generolo laipsnį. Garsėjo lietuvių teisių gynimu, ypač po 1905 m. reformų, kai reikalavo, kad rusai mokytojai turi būti keičiami lietuviais. Pažinojo daug tautinio atgimimo veikėjų. 1907 – 1912 m. buvo Rusijos 3-ios Dūmos dalyvis. Stiprėjant nesutarimams tarp lietuvių ir lenkų tautinių atgimimų sąjūdžių, dėl to skaudžiai išgyveno ir aktyvią veiklą nutraukė, koncentravosi į savo kaip advokato darbinę veiklą. Susikūrus Lietuvos ir Lenkijos valstybėms buvo vienas pagrindinių Hymanso projekto, siekusio išspręsti jų ginčą autorių, praktiškai pilkasis kardinolas, slypėjęs už oficialiojo autoriaus Paulio Hymanso pečių. A. Babianskis stengėsi abiejuose šalyse surasti projektą palaikančių žmonių. Lietuvos politiniame elite taip pat turėjo palaikančių, ką rodo jo argumentai išspausdinti pagrindinio valstybės dienraščio ,,Lietuva” pirmame puslapyje, po to kai Tautų Sąjunga pritarė Hymanso projektui. Šiame straipsnyje A. Babianskis aiškina konflikto dėl Vilniaus bergždumą jo nuomone, prasitaria, kad Lietuvai ir Lenkijai neverta pyktis nes tai istorinės sąjungininkės, o jos ir visa Europa turėtų koncentruotis į grėsmę iš Rytų. Po Hymanso projekto nesėkmės, vėl pritilo politinėje veikloje, skaudžiai tai išgyveno. 1931 m. mirė Varšuvoje.

Kauno miesto Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita

Generolas Aleksandras Babianskis, darbo Rusijos imperijos 3-ioje Dūmoje metu. Nuotrauka iš knygos ,,3-й созыв Государственной Думы: портреты, биографии, автографы“, Санкт-Петербург, 1910, c.50.


Šaltinis: Lietuva,  1921 11 04, p. 1

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=64562

5+