1921 m. rugpjūčio 5 d. | Atradau gimtinę
Dabar Lietuvoj mes, Lietuvos žydai, gimtąją žemę radom. Jai prisiek ir tarnauk.
Į gimtąją žemę įžengiau. Prisikėlė Lietuva, mes Lietuvos žydai, radom joj savo gimtinę.
Pirmiau Rusų dvigalvio aro valdiniai – tų Rusų , kuriuos mūs žydų, net neleido. Caro budeliai mus lyg išjuokimui laikė uždarę leidžiamam mums gyventi rate (čorta osiedlosti).
Atėjusieji satrapai laukiniu riksmu ir kumšties mojavimu daigino mūsų tarpe tolimųjų gubernių kalbą – iš rusų tautos lūpų gimtos jos kalbos mums ir neteko girdėti. Kimšo mūsų jaunuomenei apie tas pačias tolimąsias vietas, kurios buvo žydui nepasiekiamos, geografijos ir istorijos, žinių. Mūsų jaunuolių galvose mirgėjo vaizdai ir vietos, žydo akiai griežtai draudžiamos pamatyti.
Atsimenu vieną jaunuolį žydą, kurs ruošės eiti nusilenkti Levui Tolstojui. Lygiai vagis ėjo per rusų žemę, bet nepasiekė garbingo senelio – jaunuolį iš Tulos parginėjo atgal etapu.
Žydai, jauni ir karštesni, kaip ir lietuviai, belaisvės išvarginti, leisdavos į užjūrio žemes – rasti naują tėvynę, bet ir ten vargino juos ilegėsis.
Dabar Lietuvoj mes, Lietuvos žydai, gimtąją žemę radom. Jai prisiek ir tarnauk.
Aplinkinių kalnų kalba šilta banga apliejo mūsų miestus ir miestelius. Satrapai išvyti. Lietuvos žmonės, savo Vyčio, vėl pajaunėjusio karžygio paunksmėj, stojo gimtosios žemės saugoti ir ją valdyti.
Lygiau, žyde, pilnesne krūtine kvėpuok, tu esi laisvos jau žemės pilietis.
Ir ploju aš: valio Lietuva. Pakirdo senovės Lietuvos dvasia. Lietuva tikrai tautos dvasios yra valdoma.
Laisvė ir tvarka, kariuomenė , valdininkai nėra nei greitadarės karikatūros, nei tempiamos į siūlą, kaip priverčia prūsų rimbas, nei rusų ištižimo. Savo vertybės ir prievolių jausmas.
Verti senobės Gedimino, to tikyboms pakantraus ir didžiausio masto mąstytojo ainiai, Gedimino, kurs žydų lengdavos yra vadinamas antruoju Kiru (pastačiusiu antrą bažnyčią).
Lygiau, Lietuvos žyde, įsižiūrėk į dangų aukščiau tavęs, į apsupančius tave miškus, prieš tave – išskiestos gimtosios žemės, tėvynės rankos.
Lietuva iškankinta, išardyta ir varginga, žaizdota po svetimų užplūdimų, neseniai išnykusios verguvės, baudžiavos ir karų senesnių. Stosim ir mes, žydai, į jos statytojus. Sunkesnį paimsim sau į pečius akemnį jos atgaivinimui. Tenkanti mums laimė statyti savo tėvynę, padarys tuo tikresnę Lietuvoj mums pastogę.
Lietuva – šalis – aukuras, reikalaujantis aukų, ir negalima prie jos laiptų sustoti poilsiui.
Mes, Lietuvos žydai, radom Lietuvoj savo tėvynę, Lietuva gi turės mus kaip savo tikrus sūnus.
Urias Kačenelenbengenas
RED. PRIER. Žydų rašytojas Urias Kačenelenbengenas Vilnietis, jau gerokai prieš karą , pradėjo mokintis lietuvių kalbos, rašinėti į lietuvių laikraščius ir studijuoti Lietuvą. Dabar, vos sugrįžęs iš Rusų, mano toliau varyti pradėtą darbą.
Kuriantis Lietuvos valstybei, žydų tautinė mažuma aktyviai įsitraukė į jos kūrimosi darbus. Nors žydai Lietuvoje gyveno jau nuo XIV a. ir senoji Lietuvos valstybė pasižymėjo didele tolerancija, XIX a. carinės Rusijos valdžia aktyviai taikė antisemitines priemones. Tai darė žydus ir lietuvius sąjungininkais arba bendro likimo broliais, o Lietuvos atkūrimą žydai vertino pozityviai. Juolab kad alternatyva – Lenkijos valstybė – atrodė prastesnė. Projekte ,,Prieš 100 metų“ jau ne kartą rašyta apie Lucjano Želigovskio dalinių vykdytų pogromų Vilniuje atgarsius, kurie pasiekdavo ir Kauno žydus, o per juos – net ir JAV spaudą. ,,Lietuvoje“ skelbiamas Urijos Kačenelenbengeno straipsnis, kaip tik ir bylojantis apie žydų priespaudą Rusijos imperijoje ir jų lūkesčius prisidėti prie Lietuvos Respublikos kūrimo. Pats autorius 1885 m. buvo gimęs Vilniuje, jaunystėje mokėsi Biržuose ir Šiauliuose. 1903 m. įstojo į Vilniuje veikusią žydų socialdemokratų organizaciją Bundą, kuri tuomet turėjo 30 000 narių, iš jų net 5000 pačiame Vilniuje. Per šios organizacijos veiklą jis susipažino su lietuvių tautinio atgimimo veikėjais, pamatė jų rūpesčius dėl tebegaliojančio spaudos draudimo. Ilgainiui tapo gerais draugais su kairiųjų pažiūrų lietuvių tautinio atgimimo veikėjais: Jonu Biliūnu, Juliumi Janoniu, Gabriele Petkevičaite-Bite. Netrukus iš Bundo išstojo, nes nepritarė probolševikinėms dalies organizacijos narių nuostatoms. Pirmojo pasaulinio karo priešaušryje susižavėjo ,,krajovcine“ ideologija, kuri idealizavo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip daugelio tautų ir kultūrų bendrabūvio lopšį, susipažino ir daugiau bendrauti pradėjo su vienu šios ideologijos aktyviausių propaguotojų Mykolu Riomeriu bei jai prijaučiančiu būsimuoju Vasario 16-osios akto signataru Jurgiu Šauliu, kartu likdamas labai įtakingas Vilniaus žydų bendruomenėje. Pradėjo leisti lietuvių, žydų, baltarusių ir lenkų suartėjimui skirtą leidinį ,,Lite“, kuriame atsakymus dažnai dėdavo ,,Lietuvos žinios“, Panevėžyje leido ,,Naš kraj“, kurio tikslas buvo kreiptis į surusėjusius inteligentus, tiek lietuvius, tiek žydus, kad šie pasektų tautinio atgimimo idėjomis. Dėl daugelio priežasčių, kurias projekte ,,Prieš 100 metų“ analizuosime ateinančiais metais, žydų tautinės autonomijos Lietuvoje idėjoms netapus realybe, U. Kačenelenbengenas atitolo nuo politinės veiklos, 1927 m. išvyko į Kanadą, tačiau net ten iš Lietuvos į jidiš kalbą vertė lietuvių ir latvių liaudies dainas. Nepriklausomoje Lietuvoje ir jos tuometinėje sostinėje Kaune žydų kultūrinis gyvenimas aktyviai virė, tai rodo viena iš iliustracijų – žydų teatro Lietuvoje direktoriaus Boriso Bukanco sveikinimas Kiprui Petrauskui, vėliau tapusiam Pasaulio Tautų Teisuoliu už žydų gelbėjimą Holokausto metu. Žydų kultūrinį gyvenimą Kaune ir Lietuvoje žiauriai pertraukė sovietinė okupacija, kurios metu žydų organizacijų nariai tremti į Sibirą, suiminėti, ypač nukentėjo religinės ir sionistinės organizacijos, uždaryti žydiški laikraščiai. Nacistinės okupacijos metu didžioji dalis žydų bendruomenės buvo išžudyta. U. Kačenelenbengenas net po šios tragedijos tikėjo, kad Lietuvos žydų kultūrą verta išsaugoti ir rodyti pasauliui, kad ji yra neatsiejama lietuviškosios kultūros dalis. 1951 m. Niujorke vėl išleido knygą ,,Lite“ anglų kalba, kur išsamiai aprašytas Lietuvos žydų gyvenimas nuo atsikraustymo iki Holokausto tragedijos. Mirė 1980 m.
Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita
Žydų Mažumos Teatro Lietuvoje direktoriaus Boriso Bukanco sveikinimas Kiprui Petrauskui, 1936 m. Kauno miesto muziejaus fondai.
Liaudies namai apie 1922–1924 m. Tarpukariu čia veikė žydų jaunimo organizacijos, tarp jų ir teatras. S. Lukošiaus reprodukcija. Kauno miesto muziejaus fondai
Šaltinis: Lietuva, 1921 08 05, p. 2
Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=64614