1921 m. rugsėjo 1 d. | Kuriasi „Draugija kovot su venerinėmis ligomis Lietuvoje“

Žmonijos žala, turiant venerinės (lyties) ligos, senai siaučia pasauly. Tas baisus priešas žudo žmones slapta, tamsoj, gašlumo valandoj. To mirtingo priešo žmogus prieš save nemato, todėl jis silpnas su tuo iš pasalų priešų kovoti. Žiūrėk čia žmogus sveikas buvo, čia jau jam amžiną atilsį gieda bepročio rūbą velka, arba jo kūnas puvėsiais pavirsta.

Žmonijos žala, turiant venerinės (lyties) ligos, senai siaučia pasauly. Tas baisus priešas žudo žmones slapta, tamsoj, gašlumo valandoj. To mirtingo priešo žmogus prieš save nemato, todėl jis silpnas su tuo iš pasalų priešų kovoti. Žiūrėk čia žmogus sveikas buvo, čia jau jam amžiną atilsį gieda bepročio rūbą velka, arba jo kūnas puvėsiais pavirsta.

Prieš Didįjį karą Lietuva buvo sveika. Bet tas karas ir jos sveiką kraują taip įnuodijo, kad kaip daktaras Fuksas (tų ligų specialistas) kartą rašė, mes jau pavijom lyties žaloj „kultūringąją Europą“. Ir čia didžiausia gėda pasakyti, avangarde (galvoj) eina mūsų kariuomenė! Mūsų kariuomenė pirmoji įneša juodžiausią dėmę į Lietuvos sveikatos istoriją!

Baisi nelaimė, mirties šmėkla vis plečias. Ji tiek išsišakojo, kad specialistai jau nebegali užkirsti jai kelio medicinos pagalba. Ta kova jau įgyja Lietuvoj platesnio, visuomenės pobudžio. Ir štai dak. Fukso rūpesčiu kuriama „Draugija kovot su venerinėmis ligomis Lietuvoje“.

Šios draugijos tikslas ir veikimas šitaip apibrėžiamas:

  1. Kovoti su venerinių ligų plėtimusi ir jų žalingais vaisiais Lietuvoje.
  2. Draugija aiškina gyvu ir spausdintu žodžiu venerinių ligų esmę, jų pavojų ir socialinę reikšmę.
  3. Renka statistikos žinias ir mokslo medžiagą, reikalingą kovai su venerinėmis ligomis Lietuvoje.
  4. Bendradarbiauja su draugijomis, kovojančiomis už doros kėlimą ir prieš alkoholizmą, prostituciją.
  5. Draugija steigia ambulatorijas, profilaktikos punktus, darbo namus venerikams ir kitas reikalingas įstaigas.
  6. Užmezga ryšius su užsienio draugijomis kovai su venerinėmis ligomis.

Kaip matyti, ši dar besikurianti Draugija deda tvirtą pamatą kovai už Lietuvos piliečių sveikatą. Reikia tikėti, kad jei pasiseks mobilizuoti žmoniškumo pajėgas savo kilniam tikslui. Reikia linkėti jai greitai įsikurti ir pradėti kovą pasalingo, baisaus žmonių priešo pražūčiai.

J. Laurinaitis.


Iniciatyva kurti draugiją kovai su venerinėmis ligomis buvo gana reikšmingas veiksmas siekiant suvaldyti įvairiausias besikuriančios Lietuvos Respublikos sveikatos problemas. Lietuva su įvairių užkrečiamų ligų protrūkiais susidūrė jau Nepriklausomybės kovų metu. Tuomet šios ligos, tokios kaip dizenterija, dėmėtoji šiltinė ar cholera buvo vienas didžiausių kariuomenės priešų, kartais nusinešdavusios daugiau gyvybių, nei žūdavo karių fronto linijoje. Lytiniu būdu plintančių ligų gydymas kariuomenėje buvo organizuojamas privaloma tvarka. Tiesa kovai su užkrečiamomis ligomis esamų medicinos pajėgumų neužteko, reikėjo ir paramos iš užsienio. Čia Lietuva, kaip ir kitos kaimyninės Baltijos šalys, sulaukė reikšmingos pagalbos iš Jungtinių Amerikos valstijų Raudonojo kryžiaus misijos, kurios vadovu dirbo gydytojas pulkininkas leitenantas dr. Edwardas W. Ryanas. Šio karininko dėka į Lietuvą atkeliavo reikalingi vaistai, medicininiai įrankiai, ūkio reikmenys ligoninėms – baltiniai, paklodės, antklodės, maistas.

Tačiau ir Lietuvos kariuomenės karininkų tarpe netrūko iniciatyvių asmenybių, kurioms rūpėjo visuomenės sveikata. Venerinių ligų gydytojas, vyresnysis leitenantas Aleksandras Fuksas buvo vienas tokių, jeigu galime taip išsireikšti, nematomo fronto karių. A.Fuksas gimė 1890 m. Joniškio miestelio žydų šeimoje. 1912 m. baigė Vilniaus vyrų gimnaziją, o po ketverių  metų ir studijas Dorpato (dab. Tartų) universitete. 1916 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę tarnavo chirurginėje ligoninėje Vakarų fronte, kur jam teko patirti ir apsinuodijimą nuodingomis dujomis. 1916 m. pabaigoje buvo paskirtas į Archangelsko guberniją, kur dirbo civilinėje tarnyboje. 1919 m. vykstančio pilietinio karo metu Šiaurės fronte stojo į Rusijos kariuomenę, kuri veikė prieš bolševikus. Tarnavo 4-ame šaulių ir Archangesko atsargos pulkuose. 1919 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą ir kaip gydytojas buvo mobilizuotas į Lietuvos Respublikos kariuomenę. Tarnaudamas kariuomenėje dirbo Karo ligoninėje, Venerinių ligų ir II-jame atskirame lazaretuose eidamas vyr. gydytojo ar jaunesniojo ordinatoriaus pareigose. Vėliau gydytoju tarnavo 11-ame, 4-ame ir 6-ame pėstininkų pulkuose, mokomajame batalione. 1921 m. parengė knygelę „Venerinės ligos“, kurią išleido Karo mokslo skyrius. Šviesdamas kariuomenę ir visuomenę publikavo tekstus Kario žurnale. 1923 m. sausio 16 d. iš kariuomenės išėjo į atsargą. Tęsdamas profesinę veiklą civiliniame gyvenime, Aleksandras Fuksas buvo aktyvus ir visuomeniniame gyvenime. Dalyvavo Kauno miesto gydytojų sąjungos veikloje, buvo jos sekretorius. II-jame Lietuvos gydytojų suvažiavime buvo išrinktas Lietuvos gydytojų profesinės sąjungos prezidiumo nariu. 1924 m. lapkričio 11 d. mirė būdamas vos 34 m. amžiaus.

Kauno miesto muziejaus Pilies skyriaus vedėjas dr. Jonas Vaičenonis

Aleksandras Fuksas. Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953, t.9, Vilnius, 2013, p. 177.


Šaltinis: Kuriasi „Draugija kovot su venerinėmis ligomis Lietuvoje“, Karys, Nr. 35 (119), 1921 m. rugsėjo 1 d., p. 411.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=86342&biRecordId=119492

5+