1921 m. spalio 12 d. | Žemės nusavinimo klausimu

Visokie carai ir karaliai, didieji ir mažieji kunigaikščiai nuolat kariaudami ir turėdami savo rankose gyvą ir negyvą karo jėgą manė, kad jiems priguli ne tik visa žemė, bet ir patys žmonės ir dalindavo savo ištikiems tarnams dideliausius žemės plotus ir pačius žmones; taip buvo padaryta didžiausioji darbo žmonių skriauda ir dabar žemės nusavinimas be atlyginimo bus tik tos didžiausios skriaudos atitaisymas.

,,Laisvės“ Nr. 100 tilpo p. Žemulio straipsnis žemės reformos klausimu. P. Žemulus kritikuodamas užsienio reikalų ministerio d-ro Purickio išsiratimą ant žemės nusavinimą be atlyginimo, klausia kas dedama pamatan atėmimo nuo vienų tos pačios Valstybės piliečių ir teikimo kitiems? Argi ištikrųjų p. Žemulis to nežinotų? Niekas tam nepatikėtis, vietoj gąsdinti anarchija ir komunizmu tegul p. Žemulis atsimena iš kur kilo ponai didikai: visokie carai ir karaliai, didieji ir mažieji kunigaikščiai nuolat kariaudami ir turėdami savo rankose gyvą ir negyvą karo jėgą manė, kad jiems priguli ne tik visa žemė, bet ir patys žmonės ir dalindavo savo ištikiems tarnams dideliausius žemės plotus ir pačius žmones; taip buvo padaryta didžiausioji darbo žmonių skriauda ir dabar žemės nusavinimas be atlyginimo bus tik tos didžiausios skriaudos atitaisymas. Ot, p. Žemuli, kas dedama pamatan! (Neturime nei vieno veikalo faktais parodančio, kad dauguma Lietuvos dvarų būtų skriaudomis įsikūrę ir užaugę. Red. Prierašas) Ir D-ras Purickis išsitardamas už žemės nusavinimą buvo ne Kremlio ponų bendradarbis, bet stovįs ant tikrai krikščioniško pagrindo, kad kiekviena skriauda turi būti atlyginta, be ko nėra nuodėmių atleidimo.

Be reikalo p. Žemulis gąsdina mus vakarų Europa. Latviai išvydami savo baronus nesiklausė vakarų Europos, vienok jie greičiau susilaukė pripažinimo ,,de jure“ (Red. Baronai – tai ne vis tas pat ką dvarininkai lenkai, ar prancūzai). Žemės nusavinimas ir atidavimas jos darbo žmonėms yra taip toli nuo komunizmo  kaip dangus nuo žemės, atžagariai, aš manau, kad jeigu Lietuvoje norima išvengti ateityje tokio kominizmo koks dabar yra Rusijoje, tai turi būti neatidėtinai radikaliai išrištas  žemės klausimas; rusų caras Aleksandras II ne iš geros širdies, bet iš baimės revoliucijos iš apačios panaikino baudžiavą, bet žmonėms davė žemės tik prastesnius kąsnelius ir tos baisenybės, katros dabar dedasi Rusijoje yra tik pasekmės aklos atžagareiviškos rusų carų politikos.

Gyd. P. Tikuišis

Bene aktualiausias publicistikoje klausimas prieš šimtmetį buvo ,,Žemės reforma“ ir jos planavimas. Šiame straipsnyje grindžiama ,,Žemės reformą“ inicijavusios valdančios krikščionių demokratų partijos politika, nors pati redakcija, tegul ir prijaučianti šiai partijai (redaktorius Eliziejus Draugelis buvo partijos ir Steigiamojo Seimo narys), patį poleminį tekstą nugęsina atsargiomis įžvalgomis, kad redakcija visiškai už jo turintį neatsako. Nesunku pastebėti, kad prieš 100 metų pastebime ir dabar polemikoje dažnai nuvalkiotas etiketes – nepatinkančių veikėjų kaltinimą ,,darbu Kremliui“, baimes, ką apie vieną ar kitą Lietuvos politikos žingsnį pasakys Vakarų Europos šalys. Vis dėlto, tai rodo ir tam tikros visuomeninės-politinės polemikos Lietuvoje tradicijas.

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita

Žemės reformos pagrindinis ,,įkvėpėjas“ Lietuvoje – krikščionių demokratų partijos lyderis prelatas Mykolas Krupavičius. Fotografija iš Lietuvos albumas, Kaunas, 1921.

Šaltinis: Laisvė,  1921 10 12, p. 2.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_111229_2