1921 m. spalio 28 d. | Kanklės

Nenuilstantis lietuvių muzikos srityje darbuotojas, gerb. kompozitorius Mikas Petrauskas, vėla lietuvių visuomenei padarė nemažą siurprizą, išleisdamas puikų leidinį savo kūrinių – „Penkių Metų Kanklės“. Kadangi šitas naujas leidinys savo didumu, turiniu ir puikum išleidimu yra pirmutinis lietuvių muzikos gyvenime, todėl negalima jo pasitikti tylėjimu, arba trumpu laikraščių redakcijų paminėjimu, todėl lai bus leista man nors trumpai apie jį atsiliepti.

Nenuilstantis lietuvių muzikos srityje darbuotojas, gerb. kompozitorius Mikas Petrauskas, vėla lietuvių visuomenei padarė nemažą siurprizą, išleisdamas puikų leidinį savo kurinių – „Penkių Metų Kanklės“. Kadangi šitas naujas leidinys savo didumu, turiniu ir puikum išleidimu yra pirmutinis lietuvių muzikos gyvenime, todel negalima jo pasitikti tylėjimu, arba trumpu laikraščių redakcijų paminėjimu, todel lai bus leista man nors trumpai apie jį atsiliepti.

Labai man gaila, kad aš, kaipo mažas muzikas, negalėsiu tinkamai šito naujo leidinio įvertinti. Kas kita būtų, jei šitokis leidinys pasirodytų muzikališkesnių tautų gyvenime. Tuomet apie jį nepriseitų rašyti tik apygraiba suprantantiems muziką rašytojams. Šitokį leidinį su džiaugsmu pasitiktų muzikos autoritetai ir tinkamai jį įvertintų. Pas mus-gi — kam tas reigalinga!… Musų visuomenei ir musų muzikams juk ne svarbu, kad ten kokis kompozitorius Mikas Petrauskas Bostone sukniubęs prie piano per dienas ir naktis dirba ir dar paskutinį savo centą deda, kad pakėlus musų muziką — tą kiekvienos tautos dvasios prakilnumo atspindį nors ligi to laipsnio, kad kultūringas pasaulis atkreiptų domės ir į mus, kaipo kultūringą tautą, turinčią dvasios prakilnumo turtus. Juk mes papratę savo didžiavyrus garbinti ir jų darbus su ašaromis minėti tik tuomet, kai juos šaltų kapų tyla pridengia… O kuomet jie deda paskutines savo jėgas ir net medžiaginį savo gerbuvį aukoja, kad sudarius juo didesnę auką musų tautos atgimimo aukurui, tai mes vietoje jiems pagelbėti — trukdome ir net tankiai svaidome į juos paniekos žodžius. Taip visuomet pas mus buvo ir taip šiandien pas mus yra.

Taip mes elgiamės ir su gerb. tankiai, matomai iš pavydo, musų muzikai ir net „nedakepti muzikai” mėgina gerb. Petrauską žeminti, tai jo muziką peikdami, tai jį patį, kaipo pedagogą, ne kompetentišku perstatydami. O tačiau jei ne gerb. Petrauskas, tai ką šiandien lietuviai turėtų muzikos srityje? Kelioliką dainelių įvairių musų muzikų parašytų — tai viskas! Dabar-gi, ačių gerb. komp. Petrausko neišsemiamam talentui ir nesulaužomam jo pasiryžimui, turime apie 20 operų ir operečių, turime šimtus dainų-dainelių, kurias mums parašė šitas prakilnios sielos žmogus— musų tautinės muzikos tvėrėjas — musų dvasios prakilnumo žadintojas!

Jis netik mums muziką rašo jis mums ją paskutiniais savo centais atspausdina, jis mus

jos mokina — jis per vakarų – vakarus su mumis kartu, vargo ir vargsta, kad supažindinus mus, nors paviršum, ką reiškia žodžiai opera ir operetė. Ir ačių jo šitam sunkiam darbui, šiandien beveik visų didesniujų kolonijų lietuviai jau supranta tų žodžių prasmę ir pradeda įdomauti muzika, nes nekartą jiems teko girdėti ir patirti tuos žavėjančius  M.Petrausko muzikos akordus, kurie nuvargusią žmogaus sielą apglobia, suramina ir nuneša į nežinomą mums pasaulį, kur vargo ir skurdo mes nejaučiame.

Taigi ir šitas naujas leidinys — „Penkių Metų Kanklės” slepia musų sielai neišsemiamus turtus, nes kam iš mus neteko karšta ašara nuo blakstienų braukti, beklausant gerb. M.Petrausko muzikos, šiame leidinyje ras tinkamų dalykų visokios rūšies dainininkai, nes turinio įvairumas čia yra didelis. Nuo lengvučių dalykų, tinkamų pradedantiems dainuoti, prieinama ligi tokių sunkių veikalų kurių išpildymui reikalinga aukščiausio technikinio išsilavinimo. Šiame leidinyje telpa 56 veikalai — gerb. M. Petrausko kuriniai.

Dainavimui pirmaeiliai dalykai yra šie: Rudens lapai, Pasaka, Nokturnos – Ačių, Eglės ir žalčio duetas (iš operos „Eglė žalčių Karalienė”), Jurų bangos, Ballada — Jaunoji Lietuva, Adomo vargai, Nakties rasa, Dainiaus testamentas (iš operetės „Pirmoji gegužės”), Man skaudėjo širdis ir Laimingas, didus.

Antraeiliai ir lengviau atliekami veikalai yra šie: Valia-valužė, Dainius, Vai verčia laužo, Leidžias saulelė, Pasakyk Lietuva mylimoji, Kalvis, Kaitink šviesi saulutė, Naujoji gadynė, Rudens melodija ir kt.

Didesnė dalis dainų yra lengvesnių ir daugelis tinkamų pradedantiems dainuoti.

Pianui ir smuikai dalykai nėra labai sunkus, išskiriant pianui Manekynų šokis (iš operos Velnias Išradėjas”) ir Kaip skiedra ir pluta Nemunu plaukė.

„Kanklės” yra svarbiu leidiniu dar ir tuomi žvilgsniu, kad visose jų kompozicijose (veikaluose) perdėm stilius lietuviškas, o tas duoda galimybės sugabiam teoretikui susekt liaudies modelius, kurie yra aiškus tikruose, savituose gerb. M. Petrausko kuriniuose. Viena dalis grynai lietuviška delto, kad imta liaudies dainos, ir jų įtalpoje pažymėta, jog imta iš liaudies. Pirmaeiliuose kuriniuose yra didelė įvairenybė: Nokturnos — Ačių, Kaitink šviesi saulutė, Manekynų šokyje ir keletoje kitų veikalų — eita keliu moderniškojo klasicizmo. Pasakoje, Jurų bangose, Kaip skiedra ir pluta Nemunu plaukė ir keliuose kituose — laikytasi moderniškai impresionistiškos linkmės, bet visur, kur tik vartotas kontrapunktas — vartotas atydžiai ir taisykliškai.

Rimtiem muzikam geriau patiks sunkieji veikalai, o paprastiemsiems muzikams bus gražesni lengvieji. Estetiškas veikalų grožis tame, kad net ir daugiau impresionistiškuose veikaluose nėra nei vieno karikaturistiško.

Tai tiek apie „Kanklių” turinį. Techniškoji veikalo išžiūra irgi daro labai malonaus įspūdžio. Didelio formato knyga iš 190 puslapių, gražiai-tvirtai pusiau šilkiniu audimu apdaryta. Spauda graži ir aiški. Be jokios baimės šitas leidinys galima statyti šalimais kultūringų tautų gražiųjų muzikos leidinių. Kultūringas svetimtautis pamatęs lietuviškoje stuboje tokį puikų muzikos leidinį, netik tiems namams pripažins kulturingumo požymį, bet teks pamislyti, kad lietuviai yra kulturinga tauta, jei jau pajėgia net tokius muzikos leidinius įsigyti.

Vertėtų musų jaunuomenei atkreipti rimtos domės į šį leidinį. Juk „Kanklės” ir yra skiriama daugiausiai jaunoms sieloms, kurios meilės pasaulį tveria, o muzika kai kartas yra tuomi puikiausiu papuošalu meilės svajonių sukurto pasaulio. Todėl jaunime, ieškok dvasios prakilnumo turtų — muzikoje. „Kanklės” yra tuomi raktu, kuris atrakins ne vienam jaunuoliui-ei tą nežinomą žavėjantį pasaulį, kuriame ir sunkiausiai sužeista siela randa ramų ir malonų atsilsį, nes ją ten apglobia švelnųs muzikos aidai.

„Kanklės” labai tinka Kalėdų dovanoms. Jaunikaitis negali padaryti didesnio džiaugsmo savo meilužei su jokia kita dovana. Kiekviena prakilnios sielos panelė, o tik muziką mylinti žmonės turi prakilnią sielą, neapsakomai džiaugsis savo mylimojo sumanumu, kad jisai neužmiršta ir sielą papuošti savo meilužės. Turtinga siela yra tūkstančius kartų brangesnė už didžiausius pasaulio turtus ir gražiausius kūno papuošalus.

„Kankles” išleido Lietuvių Muzikos Konservatorija, So. Boston, Mass., kurios direktorium yra pats gerb. komp. Mikas Petrauskas. „Kanklių” kaina, sulig jų didumo ir turinio įvairumo, yra neapsakomai  pigi, nes už tokį didelį, puikų muzikos leidinį, tik $5.00. Ligi šiol tokio pigaus muzikos leidinio dar neturėjome.

Nemuzikas.


1921 m. spalio 28 d. Niujorke leidžiamame Amerikos lietuvių laikraštyje Tėvynė slapyvardžiu Nemuzikas pasirašiusio autoriaus pirmajame puslapyje buvo publikuotas straipsnis, skirtas naujai pasirodžiusio kompozitoriaus Miko Petrausko leidinio „Kanklės“ pristatymui ir aptarimui. Šis leidinys apjungė tuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio M. Petrausko penkerių metų kūrybinį palikimą. Į naująjį leidinį buvo sudėti nuo 1917 m. gegužės iki 1921 m. rudens, kas mėnesį leidžiamoje kūrinių serijoje „Kanklės“  spausdinami įvairūs kompozitoriaus kūriniai ar lietuvių liaudies dainos. Vertindamas naująjį leidinį straipsnio autorius netik pristatė jo turinį, įvertino atskirus kūrinius, bet ir pabrėžė paties kompozitoriaus asmenybės svarbą tautinės muzikos kūrybai ir tautinės dvasios žadinimui.

Kauno miesto muziejaus Pilies skyriaus vedėjas dr. Jonas Vaičenonis

Gaidos. „Kanklės“ 1917 – 1921 m. Kauno miesto muziejaus fondai.


Šaltinis: „Kanklės“, Tėvynė, No.43, 1921 m. spalio 28 d. p.1.

Prieiga internete: https://www.spauda.org/tevyne-archyvas-1921/

7+