1921 m. spalio 30 d. | Dėl mūsų kultūros turtų grąžinimo iš Rusų

Pavyzdžiui, iš Lietuvos Metrikos mums tesutinkama grąžinti tik dokumentai, liečia dabartinės neokupuotos Lietuvos vietas ir reikalus, o kitus visus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lietuvos didžiūnų raštus, laiškus, diplomatinį Lietuvos susirašinėjimą, Liublino unijos originalą ir t.t. nori pasilikti sau. 

Mūsų taikos su Rusais str. XI § 1 nustatoma, kad Rusai grąžina mums visus archyvus, išvežtuosius iš Lietuvos ligi 1914 m. , kiek tai neardo Rusų archyvų sveikumo ir vienumo.

Pasiųstoji į Rusus mūsų Ypatingojo Skyriaus Komisija Taikos Sutarčiai vykdyti su Rusais, kurioj yra p. p. Kalnietis, V. Matulaitis, žinomas mūsų senovės tyrėjas Paulius Galaunė ir S. Goldbergis, pradėjo šiemet rūpintis grąžinti milžiniškus mūsų senovės kultūros turtus, esančius išmėtytus po įvairių plačiosios Rusijos miestų įstaigas, kur vieni kirmyja pamiršti ir neprieinami pasauliui ir civilizacijai įstaigų rūsiuose, kiti yra taip išskirstyti, išmėtyti ir sumišę su įvairių rusų dokumentų jūra, kad jie neturi tos vertės, kurios jie turėtų, būdami vienoj vietoj su kitais dokumentais, nuo kurių jie buvo atskirti.

Tarp begalės mūsų, senovės turtų bei archyvų, kurie teko mažomis dalimis ir įvairiais laikais į bendruosius mūsų archyvinius fondus kurie sudaro didžiausius ir svarbiausius mūsų senovės bei kultūros rinkinius, kaip žinomoji kiekvienam apšviestam lietuviui garsioji Lietuvių Metrika, buvusiojo Vilnius Universiteto Knygynas, Archyvas, Mokslo ir Meno Kolekcijos ir Vilniaus Archeologinis Muzejus. Apie kitus mūsų senovės turtus, kurių apščiai yra prikrauta visuose Rusų muzejuose, knygynuose, galerijose, aukštų įstaigų archyvuose, Komisija tuo tarpu nekėlė balso, matyt atidėdama tolesniam laikui, kai bus atgauti ir pargabenti į Lietuvą jau minėtieji aiškiai ir neabejojamai priklausą Lietuvos valstybei archyvų fondai.

Tačiau mūsų Komisija sutiko visai netikėtų kliūčių, Rusų Komisija, kurioj yra G. Melamedas, V.Ter-Oganesovas, prof. Pičeta ir įvairūs, kviečiami ekspertai, daro didžiausių kliūčių, gražint tai, kas per amžius Lietuvoj buvo surinkta, laikoma, saugojama ir vėliau karingosios, imperialistinės, carų Rusijos buvo įvairiais Lietuvos žemių pagrobimų metais išvežta į Rusus, arba rusų Komisija sutinka grąžinti tik visai mažas tų archyvų fondų dalis, kurios atskirtos nuo kitų dokumentų ir daiktų maža vertės beturi arba ir visai jos nustoja. Pavyzdžiui, iš Lietuvos Metrikos mums tesutinkama grąžinti tik dokumentai, liečia dabartinės neokupuotos Lietuvos vietas ir reikalus, o kitus visus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lietuvos didžiūnų raštus, laiškus, diplomatinį Lietuvos susirašinėjimą, Liublino unijos originalą ir t.t. nori pasilikti sau.

<…>


Nepaisant to, kad 1920 m. liepos 12 d., kaip buvo rašyta ir šiame projekte, Lietuva pasirašė taikos sutartį su Sovietų Rusija, santykiai su šiuo nenuspėjamu kaimynu išliko gana dviprasmiški. Iš vienos pusės, kalbant apie viešąją diplomatiją, Lietuva dažnai pabrėždavo gerus santykius su šia šalimi ypač kaip tam tikrą atsvarą konflikto su Lenkija dėl Vilniaus atveju. Kita vertus, net taikos sutartyje įtvirtintą kultūros vertybių grąžinimo procesą, sovietai kaip įmanydami vilkino. Vienas sumanymų aprašytas šiame tekste – esą Lietuvai bus grąžinamos tik tos vertybės, kurios patenka į tuo metu de facto Lietuvos kontroliuojamą erdvę. Vis dėlto, vieną kitą kultūros vertybę atgauti pavykdavo, bet dažniausiai per pažintis. Nemažai prie to prisidėjo Maskvoje rezidavęs Lietuvos pasiuntinys Jurgis Baltrušaitis, žymus poetas, rusų kalba parašęs daug kūrinių ir toje sostinėje labai vertintas.

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita

Lietuvos pasiuntinys Sovietų Rusijoje poetas Jurgis Baltrušaitis daug prisidėjęs prie vertybių, kurias pavyko sugrąžinti, perdavimo, 1921 m. Fotografija iš Lietuvos albumas, Berlin, 1921.


Šaltinis: Lietuva,  1921 10 30, p.1

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=64687