1922 m. balandžio 22 d. | Pirmoji didesnioji hidroelektriškoji intvara Lietuvoje

Neris ir Nemunas čia – pat po ruso akių tekėjo – o tik laisvas lietuvis tikrai susidomavo jų vandenų jėgą ir šiandien jau pasiryžo kinkyti ir Nėrį ir Nemuną Lietuvos ekonominės kūrybos darban.. Jis gerai žino, kad tam tikslui reikės milžiniško kapitalo; bet vienkart jam aišku, kad be didesnių pastangų Lietuva nepakils.

<…> Išgavę iš vandenų tokią jėgą mes galėtume ne tik prieš kiekvieną Lietuvos pilietį pastatyti po elektros lemputę 25 žvakių, bet dagi pačius gelžkelius ir fabrikus varyti elektros energija, nepalietę tiems reikalams mūsų miškų nei vieno medžio.. Pradžią tos laimingos mums gadynės daro akcinė bendrovė „Galybė“, kuri jau gavo iš valdžios leidimą statyti palei Kauną ant Nėrio upės hidrelektrotechniškąją intvarą. Tos įntvaros vieta – 2 klm. Aukščiau Eigulių kaimo, nuo Kauno miesto vidurio – 4 klm. Ir Nuo Nėrio įplaukos į Nemuną – 5 su puse klm. Čia bus sunaudoti visi teknikos reikalavimai ir paskutinis inžinierijos mokslo tartas žodis. Čia Nėrio gerzontas stovi 1.85 metru aukščiau Nemuno vandens, – taigi Nemuno vanduo negalės pakilti iki busimuosius intvaros turbinų. Reikalingas vandens spaudimas bus gautas užtveriant Nėrį – tat duos vandens kritimą 3 metrų aukščio. Toks vandens pakėlimas ir tokios upės, kaip Neris, užtvėrimas plačioje visuomenėje nemažai susidomėjimo ir žingeidumo kaip pačias būsimasis darbais, taip pučia idėja ir jos įvykdymo galimybė; pirmoj eilėj, žinoma, visiems rūpi, ar užtvenkta upė nepridirbs nuostoliu aukščiau palei ją gyvenantiems žmonėms: kiekvienam aišku, kad čia vanduo turės pakilti, ir kiekvienas nori žinoti tolesnę perspektyvą. Bet ji visai ramina „Galybės“ inžinierius ir išrodo maždaug taip: pakeltas į 3 metrus aukštin užtvaros vietoje vanduo tuo pačiu gorizontu sieks visų vietų į 7,17 klm. Aukščiau užtvaros – toliau bus visai normališkos sąlygos; tirinėjimai minėto tarpo (7,17) klm. Išorė, kad krantai dėl jų sukimo visai niekur nebus užlieti ir kad norint gauti Nėrio vieton 3000 arklio jėgų 4000, kam reikalinga hidrauliškąjį spaudimą pakelti į 4 metrus aukščio, reikėsią tik 2-3 krantų žemas vietas papildyti žemėmis. Tokia perspektyva rodo, kad iš gamtos pusės „Galybės“ sumanymui kliūčių nebus absoliučiai jokių. Žmogaus dabar dalykas, nuveikus gamtą, priversti sau tarnauti. Iš šito atžvilgio, vienur nuveikus, nereiškia dar kitur sau kliūtis statyti turiu omenyje užtvarą: inžinerijos mokslas tas kliūtis taip pritaikino, kad upę užtvenkti dabar reiškia pagerinti laivininkystės ir miško plukdymo sąlygas. „Galybės“ projektuojamoji užtvara kaip tik siūlo gyventojams tas sąlygas.<…>


Straipsnyje aptariama viena opiausių šalies modernizavimo problemų tarpukario Lietuvoje – žemas elektrifikacijos lygis. 1922 m. šią problemą buvo manyta spręsti statant elektrines bei hidroelektrines Neryje ir Nemune. Tokios iniciatyvos kilo iš privačių akcinių bendrovių, pirmiausia „Elektros šviesos gaminimo Kauno miestui apšviesti“ bei straipsnyje minimos akcinės bendrovės „Galybė“. 1921 m. įkurtos bendrovės „Galybė“ steigėjai buvo inžinieriai I. Šliogeris, J. Skripkus, D. Kairys, V.Pauliukonis ir prelatas K. Olšauskis. Bendrovės steigimo įstatuose nurodoma, kad pagrindinis bendrovės tikslas yra gaminti elektros jėgą dirbtuvių mašinoms, traukiniams varyti, miestams, miesteliams ir kaimams apšviesti, taip pat trąšoms gaminti (S. Bilys „Pirmosios elektrinės Lietuvoje“, p. 62). Be šių dviejų bendrovių 1923 m. susikūrė „Lietuvos rajoninių elektros stočių akcinė bendrovė“, kuri buvo dukterinė „Elektros šviesos gaminimo Kauno miestui apšviesti“ įmonė. XX a. 3 deš.  vid. šios trys bendrovės aktyviai varžėsi tarpusavyje dėl teisės pastatyti ir koncesijos būdu valdyti hidroelektrinę Neryje tarp Jonavos ir Kauno. Bendrovės ne kartą kreipėsi į vyriausybę su savo atliktais skaičiavimais bei pasiūlymais. Galiausiai 1924 m. koncesija buvo suteikta bendrovei „Galybė“, tačiau pastaroji dėl kapitalo trūkumo, patirties stokos ir konkurencijos atliko tik pradinius Neries ir Nemuno tyrinėjimu darbus, o apie 1930 m. buvo likviduota. Kita akcinė bendrovė „Lietuvos rajoninių elektros stočių akcinė bendrovė“ pasuko kitu keliu. Atlikusi nuodugnesnius skaičiavimus suabejojo, kad Neries hidroelektrinė būtų pakankamai pelninga, ir 1928 m. pradėjo statyti šiluminę elektrinę Petrašiūnuose.

XX a. 3 deš. pab.–4 deš. panaudoti didžiųjų Lietuvos upių vandenis elektros gamybai aktyviai siūlė inžinierius Jonas Smilgevičius, hidrologas Steponas Kolupaila. Buvo kruopščiai tiriama galimybė panaudoti Nemuno kilpas ties Birštonu, taip pat parengtas techninis hidroelektrinės projektas ties Pažaisliu. Tačiau šių planų įgyvendinti taip pat nepavyko.

Greičiausiai tai lėmė agrarinė Lietuvos tradicija, kurioje dominavo žemės ūkis, o pramonės lygis nebuvo aukštas. Net ir XX a. 4 deš. pab. Lietuvoje elektros energijos suvartojimas, tenkantis vienam gyventojui, buvo vienas mažiausių visoje Europoje. Per metus Lietuvoje siekė apie 15 kw, kai tuo pat metu Anglijoje 400 kw, Švedijoje 1300 kw, Norvegijoje 3300 kw. Žemą pramonės išsivystymo lygį liudija ir tai, kad tik 45 proc. visos pagaminamos elektros energijos buvo suvartojama gamybai. Kaimyninėje Latvijoje, kuri iš Rusijos imperijos paveldėjo daug sėkmingiau išvystytą pramonę, jau 1939 m. ant Dauguvos upės, ties Kegumo gyvenviete buvo pastatyta hidroelektrinė. Kegumo HE tapo pagrindiniu gamintoju Latvijos elektros gamyboje ir buvo laikoma viena moderniausių to meto hidroelektrinių visoje Europoje.

Kauno miesto muziejaus muziejininkas dr. Gediminas Kasparavičius

Kegumo (Latvija) Hidroelektrinė 1940 m. Latvijos Nacionalinė biblioteka


Šaltinis: Pirmoji didesnioji hidroelektriškoji intvara Lietuvoje, Laisvė, 1922 m. balandžio 22 d. (Nr. 66) p. 2

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1C1B0000658346-1922-bal.22

Nuotraukos prieiga internete: https://www.europeana.eu/lt/item/92085/3520

7+