1922 m. birželio 11 d. | Prašymas

Žinoma, nesiginčysiu su jų autoriais ir autorėmis, ar bus mano darbavimasis kenksmingas lenkų liaudžiai ir negaliu pasižadėti, jog nustosiu savo darbą varęs, kad ir labai gražios panelės manęs prašytų (esu, mat, vedęs), bet viena prašyčiau: ne vogkite iš manęs auksinų, siųsdami laiškus be pašto ženklelių. 

Kelintą lenkiškai rašytą anonimą gaunu, kuriuo man grasoma „teroru“ jei aš ir toliau dirbsiu „dlaumocniela Litwy“ ir „na niekorzysc Polski“. Anonimai kaip anonimai, nekuo tesiskiria nuo tų anonimų, kuriais mane Vilniaus lenkai 1919-1922 m. pagerbdavo, gal kiek daugiau už anuos turį paklaidų. Žinoma, nesiginčysiu su jų autoriais ir autorėmis, ar bus mano darbavimasis kenksmingas lenkų liaudžiai ir negaliu pasižadėti, jog nustosiu savo darbą varęs, kad ir labai gražios panelės manęs prašytų (esu, mat, vedęs), bet viena prašyčiau: ne vogkite iš manęs auksinų, siųsdami laiškus be pašto ženklelių.  Uczciwi polacy tak nie postepuja.

Myk. Biržiška


Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška (1882–1962) buvo vienas iš nedaugelio lietuvių visuomenės veikėjų, kurie 1919 m. liko Vilniuje ir nepersikėlė į Kauną. M. Biržiška tuo metu ėjo generalinio Lietuvos vyriausybės atstovo pareigas. Tiesa, neilgai – 1919 m. sausio pradžioje Vilnių okupavus bolševikams M. Biržiška buvo suimtas ir apkaltintas kontrrevoliucine veikla. Broliui Vaclovui Biržiškai įsikišus ir sutikus eiti Švietimo komisaro pareigas, M. Biržiška iš kalėjimo buvo paleistas. Grįžęs iš kalėjimo jis vadovavo Vilniaus I-ajai vyrų gimnazijai, dirbo pedagoginį ir visuomeninį darbą.

1919 m. balandžio 19 d. lenkams užėmus Vilnių, M. Biržiška inicijavo Vilniaus lietuvių susirinkimą, kuriame dalyvavo keli šimtai žmonių. Susirinkime buvo nuspręsta likti Vilniuje bet kokiomis aplinkybėmis, kurti lietuvių įstaigas, stoti bendram kuriamajam visuomenės darbui su kitomis Vilniaus tautomis ir jų demokratiniais sluoksniais, ugdyti politinę ir kultūrinę plačiųjų masių sąmonę. Slaptame balsavime buvo išrinktas 12 žmonių komitetas, pavadintas „Laikinuoju Vilniaus lietuvių komitetu“, kurio pirmuoju pirmininku tapo M. Biržiška. Lenkijos valdžia šią organizaciją įregistravo kaip Vilniaus krašto atstovybę. Jos nariai aktyviai kovojo už lietuvių bendruomenės teises Vilniuje, taip pat stengėsi, kad būtų atkurtas apolitiškas Vilniaus universitetas, kuriame veiktų ir Lietuvių literatūros katedra.

1920 m. Suvalkų derybose M. Biržiška dalyvavo kaip Lietuvos diplomatų delegacijos narys. Po Lenkijos valdžios suorganizuoto „Želigovskio maišto“ jis liko Vilniuje. 1922 m. okupacinės lenkų valdžios buvo suimtas ir už antilenkišką veiklą Vilniaus krašte kartu su dar 33 asmenimis uždarytas į Lukiškių kalėjimą, kur turėjo sulaukti mirties bausmės įvykdymo. Įsikišus Lietuvos vyriausybei ir Tautų Sąjungai, 1922 m. vasario 5 d. naktį kartu su dar 20 asmenų buvo perduotas Lietuvai. Nuo to laiko M. Biržiška įsikūrė Kaune, dirbo „Aušros“ mokyklos vadovu, ėjo Lietuvos universiteto Humanitarinio fakulteto dekano pareigas, 1926 m. birželio 6 d. buvo išrinktas Lietuvos universiteto rektoriumi (vienerių metų kadencijai).

Būdamas Kaune M. Biržiška aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, buvo Vilniaus vaduoti sąjungos pirmininkas. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, 1940 m. persikėlė su šeima į Vilnių ir tapo atkurtojo lietuviško Vilniaus universiteto pirmuoju rektoriumi. Vėliau 1944 m. vasarą pasitraukė į Vakarus. 1962 m. mirė Los Andžele (JAV).[1] 2018 m. jo palaikai iš JAV pergabenti į Lietuvą ir perlaiduoti Vilniaus Rasų kapinėse.

Kauno miesto muziejaus istorikas dr. Gediminas Kasparavičius

Lietuvos universiteto studentai su Mykolu Biržiška XX a. 3-4 deš. Kauno miesto muziejaus fondai


[1] Plačiau apie tai žiūrėti: G. Kasparavičius, Mykolas Biržiška: Lietuvos patriotas iš Viekšnių, Lietuvos bajorai – Vasario 16-osios akto signatarai, 2018, p. 25-87.

Šaltinis: 1922 m., birželio 11 d., Prašymas, Lietuva (Nr. 130 (952)), p. 2.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=LNB00AD2076-1922-Birz.11

7+