1922 m. birželio 16 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis

Vakar vakare aš ir tarnaitė Jadzė išvykome iš Bagdoniškio. Iki geležinkelio stoties mudu lydėjo Marynia ir panelė Sofija Gerkovičuna. Pastaroji gera mergina, tačiau nepakeliamai sentimentali ir nuobodi, o su vyrais dar ir senamadiška.

Vakar vakare aš ir tarnaitė Jadzė išvykome iš Bagdoniškio. Iki geležinkelio stoties mudu lydėjo Marynia ir panelė Sofija Gerkovičuna. Pastaroji gera mergina, tačiau nepakeliamai sentimentali ir nuobodi, o su vyrais dar ir senamadiška. Penelė pasirengusi mylėti bet kurį vyrą arba visus sutiktus vienu metu. Tad ir limpa it musė prie kiekvieno vyriškio. Aš taip pat negalėjau išvengti jos lipšnumo – esu mandagus, galantiškas vyras ir negalėjau parodyti, kaip nuobodu būti šalia tokios panelės, nes jai kaip ir kiekvienai moteriai, tai būtų didžiausias įžeidimas. Pats jos nemerginau, juo labiau su niekuo nekonkuravau dėl jos dėmesio, bet sukandęs dantis kenčiau viliones. Patikėkit, nelabai jau malonu. Na, turiu pripažinti, kad šioji panelė – gera mergina, bet bėda, kad jos gerumas yra proporcingas kvailumui. Po dviejų dienų panelė Sofija išvyksta iš Bagdoniškio, nes čia daugiau nemokytojaus.

Buvau labai supykęs ant Jadzės, kad nesugebėjo prižiūrėti mano daiktų ir pamiršo krepšelį, į kurį susidėjau 40 nusipirktų kiaušinių ir Marynios dovanotą sviestą. Man tai didžiulis nuostolis, nes negalėsiu šitais produktais pasipildyti maisto atsargų.

Naktinė kelionė į Kauną traukiniu nebuvo niekuo ypatinga, sugrįžęs butą radau tvarkingą, tokį, kokį ir palikau. Trumpam užsukau į Tribunolą ir sutikau Kriščiukaitį – jis jau šiandien išeina atostogų. Kriščiukaitis papasakojo, kad šiuo laiku vyks labai mažai Tribunolo teismo posėdžių, o Janulaitis po kelių dienų taip pat pradės atostogauti.

<…>


Pirmą kartą projekte „Prieš 100 metų” skelbiama ištrauka iš vieno žymiausių XX a. pirmosios pusės Lietuvos valstybės politinių ir visuomenės veikėjų, teisininko Mykolo Riomerio (1880–1945 m.) dienoraščių. Riomeris savo dienoraščiuose išsamiai aprašė ne tik politinę to meto Lietuvos, kaimyninės Lenkijos, kitų šalių situaciją, bet ir įterpdavo gyvų atsiminimų, nevengdamas net šarmingų, kontraversiškų ar itin asmeniškų detalių. Istorikų teigimu, tokių skrupulingai diena iš dienos beveik visą gyvenimą vestų dienoraščių yra nedaug net europiniu ir pasauliniu masteliu. Būdamas Lietuvos patriotas dienoraščius Riomeris rašė gimtąja lenkų kalba ir niekuomet to nesigėdijo. Kaip teigė šių dienoraščių sudarytojas ir mokslinis redaktorius istorikas prof. dr. Rimantas Miknys, iš kitų panašaus pobūdžio šaltinių Riomerio dienoraščiai pirmiausiai išsiskiria tuo, kad juose pateikiamos ne tik kitiems, bet ir sau kritinės įžvalgos, nebandant pasislėpti po kokia nors „kauke”, o priešingai – giliai reflektuojant gyvenamąjį metą.

Vis dėlto žinant, kad Riomeris buvo itin aktyvus visuomenės veikėjas, suprantama, kad jo tekstus, kaip ir kitų garsių žmonių dienoraščius, paveikė subjektyvios pažiūros ir nuostatos. 1922 m. birželio 16 d. įraše Riomeris aprašo tiek santykius su dama, kurią sutiko gimtajame Bagdoniškyje ir kuri jo, švelniai tariant, nesužavėjo, tiek viešojo, darbinio gyvenimo problemas. Tuo metu jis buvo Vyriausiojo Tribunolo teisėjas, todėl dienoraščiuose minimi ir kiti asmenys – jo kolega Augustinas Janulaitis bei Tribunolo pirmininkas Antanas Kriščiukaitis.

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita

Tuometinis Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Mykolas Riomeris šalia operos solistės Vladislovos Grigaitienės (laiko puokštę gėlių), kuri švenčia savo kūrybinę sukaktį. 1934 m. Kauno miesto muziejaus fondai


Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 3.