1922 m. birželio 19 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis

Pirmininkas Kriščiukaitis pasakojo, kad vienas kandidatų užimti Tribunolo teisėjo postą yra Kalnietis. Tai tas pat Kalnietis, kuris lietuviams valdant Vilnių – 1920 metais – buvo paskirtas eiti Apygardos teismo pirmininko pareigas.

Pirmininkas Kriščiukaitis pasakojo, kad vienas kandidatų užimti Tribunolo teisėjo postą yra Kalnietis. Tai tas pat Kalnietis, kuris lietuviams valdant Vilnių – 1920 metais – buvo paskirtas eiti Apygardos teismo pirmininko pareigas. Nors Vilniuje gyvenau neilgai ir nors teismas, kurio pirmininkas buvo Kalnietis, o vienas iš teisėjų aš, praktiškai taip ir nepradėjo funkcionuoti, vis dėlto pakankamai pažinau tą žmogų. Kita vertus, jis Vilniuje pagarsėjo savo elgesiu. Jis, kaip Penkaitis, o gal dar labiau prasikalto dėl to, kad Vilniaus valdžia yra nepopuliari. Kalnietis siekė ne tiek sulietuvinti kraštą, kiek jį surusinti. Buvo uolus antilenkiškas veikėjas, o veikė norėdamas įtikti lietuvių nacionalistų srovei. Sakydavo, kad tie Vilniaus gyventojai, kurie nemoka lietuviškai, kalba rusiškai, ir tai darydavo tik todėl, kad paneigtų lenkų kalbos egzistavimą. Ministerijų įgaliotinių taryboje, kuri Vilniuje veikė kaip faktiška vykdančioji valdžia, jis buvo aršiausio nacionalizmo atstovas, politinės prievartos ir baisiausių obskurantizmo tradicijų propaguotojas. Vilniuje jį lydėjo liūdna šlovė, o ypač Teisme, nes čia jo nekentė visi – pradedant kolegomis teisėjais ir baigiant sargais bei durininkais. Be to, tai labai nemalonus žmogus – smulkmeniškai ambicingas, pavydus, geidžiantis valdžios, brutalus su savo pavaldiniais, nuolankus stipresniems už save. Tipiškas rusų mokyklos biurokratas ir žemiausio lygio karjeristas. Pagal kilmę jis mano žemietis, mat kilęs iš Kamajų. Visą  gyvenimą tarnavo Rusijoje, o dabar vaidina didžiulį lietuvių patriotą. Kalnietis pasižymi mažesniais nei eiliniai gabumais, o teisiniai gebėjimai, yra itin silpni. Jis priklauso tai žmonių grupei, apie kuriuos Boleslavas Stadzevičius, karštas lietuvių patriotas, vienas iš trisdešimt trijų, kuriuos lenkai iš Vilniaus ištrėmė, sako, kad už jo ,,lietuvinimo“ akciją Vilniuje Lietuva turėjo jį perduoti karo teismui ir nuteisti sušaudymui. Jis buvo didžiausias kenkėjas ir Lietuvos priešas Vilniuje.

Tokį žmogų, biurokratą, karjeristą ir obskurantą, neturintį, ne tik teisinių žinių, bet ir gebėjimų, skirti Aukščiausiojo Tribunolo teisėju būtų neįsivaizduojamas skandalas, aukščiausios teisėsaugos institucijos Respublikoje kompromitavimas. Aišku, šį kandidatą remia teisingumo ministras Karoblis, pats pratęs prie visų biurokratiškų tradicijų, rusų mokyklos biurokratų, kurie virto Lietuvos ir visų kitų šalių, kilusių iš Rusijos griuvėsių, proteguotojais. Sugrįžęs į Vilnių 1920 metais Kalnietis buvo Maskvoje įsikūrusios Komisijos, vykdančios taikos sutartį su Rusija, pirmininkas. Eidamas šias pareigas taip pat neigiamai išgarsėjo, mat buvo ne įstatymų sergėtojas, o įvairių spekuliantų ir užkulisinių veikėjų priedanga. Pastaruoju metu jis ieško posto ir norėtų patekti į Tribunolą. Carinėje Rusijoje jis nuolankiai priimtų tardytojo kėdę, o gavęs teisėjo vietą Apygardos teisme savimi didžiuotųsi. Jo belaisvio siela jau įprato prie patogaus nuolankumo svetimiesiems. Tačiau Lietuvoje, savame šiukšlyne, ,,patriotinė“ jo tuštybė itin auga. Čia gavęs Apygardos teismo teisėjo vietą jaustųsi pažemintas. Čia jis negali užimti žemesnio posto nei Apygardos teismo pirmininko, greičiausiai dar ne bet kokio teismo, arba Tribunolo teisėjo. Tokio ,,patrioto“ bruožas yra lankstymasis svetimai valdžiai ir svetimai galybei, arogantiškumas savo tėvynei, reikalavimas pripažinti ir apdovanoti aukšto rango apdovanojimu. Dabar į tokį Tribunolo dienotvarkę įtrauktas klausimas priimti bent vieną teisėją, ir štai tokie kalniečiai bando čion įlįsti. Nei konstitucija, kurios parengtas kol kas tik projektas, nei įstatymai, ypač tie, kurie tik laikini, nenumato tiksliai, kaip turi būti sudaroma Tribunolo teisėjų grupė. Nenumato ir Tribunolo teisėjų kolegijos įtakos pasirenkant kandidatus. Vis dėlto nemanau, kad Vyriausybė ir Prezidentas paskirtų Tribunolo teisėją nepasitarę su Tribunolo teisėjais arba neatsižvelgdami į jų nuomonę. Tiek aš, tiek Janulaitis visomis savo išgalėmis priešinamės Kalniečio kandidatūrai.


Šiame prieš 100 metų darytame Mykolo Riomerio dienoraščio įraše matome susikryžiavusias pasaulėžiūrines linijas. Riomeris prieštaravo, kad Vyriausiojo Tribunolo nariu būtų paskirtas kitas ryškus teisėjas Vincas Kalnietis (1875–1942). Pagrindinis konfliktas tarp jų buvo dėl Kalniečio kaip Vilniaus apygardos teismo pirmininko veiklos 1920 m. rugpjūtį–rugsėjį. Tuo metu Lietuvai trumpam perėmus Vilniaus kontrolę Kalnietis siekė suvaržyti lenkiškų visuomeninių organizacijų veiklą ir, pasak Riomerio, smarkiai persistengė. Riomerio nuomone, per griežta Kalniečio veikla padarė daugiau žalos nei naudos, nes atbaidė dalį Lietuvai lojalių lenkakalbių piliečių ir pastūmėjo juos į „sukilėlio“ Liucjano Želigovskio pusę.

Riomeriui suvienijus pastangas su kitu Tribunolo teisėju Augustinu Janulaičiu ir užsitikrinus Tribunolo pirmininko Antano Kriščiukaičio palaikymą, pavyko išvengti Kalniečio tapimo Tribunolo nariu, nepaisant to, kad šį palaikė teisingumo ministras. Naujas Tribunolo narys buvo paskirtas tik 1923 m., juo tapo Motiejus Čepas. Tačiau palaikymą valdžios koridoriuose turėjęs Kalnietis visgi gavo įtakingas pareigas ir buvo paskirtas Ministerijų juriskonsultų komisijos pirmininku.

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita

Teisininkas, visuomenės veikėjas Vincas Kalnietis, 1920 m. Fotografija iš knygos ,,Lietuvos teismas 1918–1928 m.“, sudarė A. Kriščiukaitis, Kaunas, 1930, p. 23.


Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 8–9.

5+