1922 m. birželio 25 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis
Kadangi šiandien sekmadienis, nusprendžiau į išvyką laivu. Plaukiau Nemunu – tai maloniausia išvyka Kaune.
Sekmadienis
Kadangi šiandien sekmadienis, nusprendžiau į išvyką laivu. Plaukiau Nemunu – tai maloniausia išvyka Kaune. Maždaug po valandos kelio plaukiant Nemunu žemyn, kairiajame upės krante stovi Zapyškis. Nedidelis miestelis garsėja senąja mūrine bažnytėle, viena seniausių Lietuvoje, pastatyta daugiau nei prieš penkis amžius. Bažnytėlės statybas finansavo kitados šių žemių savininkai Sapiegos. Bažnytėlei pagal statybos metus prilygsta tik Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje. Ten pat, visai šalia Zapyškio, yra senojo inžinieriaus, keistuolio ir senbernio, gero mano pažįstamo iš Vilniaus Julijono Januševskio dvarelis. Aplinkiniai tą dvarelį vadina ,,Aukštadvariu“. Januševskis neturi supratimo apie žemės ūkį, nemėgsta dirbti žemės ir labai ilgisi Vilniaus, kuriame nuolatos bandė žaisti fiktyvią visuomeninę veiklą. Dabar dėl politinių sumetimų priverstas gyventi kaime, nes antraip jo turtas, kuris viršija agrarinės reformos nustatytas normas, pagal Lietuvos įstatymus būtų perimtas valstybės nuosavybėn. O šito bijo visi. Tad faktiškai ir išsiruošiau pas jį, ne tik į ekskursiją. Januševskis, viešėdamas Kaune, daug kartų mane kvietė į svečius. Nesigailiu, kad nuvykau, nes turėjau progos pasigėrėti nuostabiais gamtos vaizdais. Januševskio dvaras stovi Nemuno aukštupio pakrašty, visai šalia skardžio prie nuostabios Nemuno žemumos. Sunku aprašyti vaizdų, kurie ten nusidriekia įvairiomis Nemuno žemumos kryptimis, karališką grožį ir nepaprastumą. Didžiuliai apžėlę tarpkeliai, giliai paženklinę stačius žemumos šlaitus, suteikia peizažui nuostabų jėgos ir žmogaus nepaliestos gamtos įspūdį. Pas Januševskį praleidau visą popietę ir pasilikau nakvoti.
<…>
Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 18.