1922 m. birželio 27 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis

Kartais pasidaro labai baisu galvoti, kaip reikės toliau gyventi iš tokios algos. Tarkime, dabar reikėtų nusipirkti kostiumą – nepakaktų dviejų mėnesių atlyginimo. Tai iš ko man tada gyventi? Nematau jokios išeities. Jau kurį laiką kalbama, kad reikia įvesti savą, lietuvišką valiutą. Sleževičius yra sakęs, kad atitinkamas įstatymo projektas dėl emisinio banko atiduotas svarstyti Seimui. Kas žino, kaip bus su lietuviška valiuta, kol pavyks ją stabilizuoti.

Antradienis

Pirmą kartą pradėjau rimtai mąstyti, kad reikia mesti teisėjo darbą ir pradėti dirbti advokatu. Kol kas nesu apsisprendęs, o jeigu apsispręsčiau dirbti advokatu, būtų labai gaila atsisveikinti su teisėjo pareigomis. Man nepalyginti labiau patinka teisėjo darbas. Pasakysiu dar daugiau: teisėjo darbui jaučiu pašaukimą, o advokato – ne. Tačiau keisti veiklą galėčiau dėl materialinių paskatų. Kiekvienas advokatas uždirba kelis, o kartais i keliasdešimt kartų daugiau nei teisėjas. Kelis kartus daugiau už teisėją advokatui uždirbti šiais laikais vienas juokas. Tad advokatas gali pakenčiamai arba gerai gyventi ir nepaisyti brangymečio, kuris yra infliacijos pasekmė. Tuo tarpu net aukščiausio rango teisėjo, dirbančio valstybės tarnyboje, materialinės sąlygos vis sudėtingėja ir po truputį darosi nepakenčiamos. Tribunolo teisėjas yra žmogus, užimantis aukščiausią postą šalies teismuose, o net gyvendamas vienas, be šeimos, praktiškai ne studentišką gyvenimą, taip kaip aš, vos vos galą su galu suduria.  Gyvenu, o iš tikrųjų vegetuoju ankštame butelyje. Atsisakau pramogų, patenkinu tik būtiniausius poreikius ir tai sunkiai galą su galu suduriu. Ačiū Dievui, kad didžiąją maisto produktų dalį turiu atsivežęs iš Bagdoniškio, tad galiu bent šiek tiek lėšų susitaupyti tokiems ypatingiems ir būtiniems pirkiniams: drabužiams ir avalynei. Žiūriu, kad kuo toliau, tuo sunkiau net ir juos įpirkti, nes pinigų vertė krenta, o kainos auga nepaisydamos mūsų atlyginimų. Labai sunku ilgai kęsti tokį pažeminimą, ypač kad nesimato jokių pragiedrulių, jokių perspektyvų. Dabar mano atlyginimas siekia 5000 markių per mėnesį. Tai tas pat, jei prieš metus būčiau gavęs 800 ar 900 markių, o juk tada mano alga buvo du tūkstančiai keli šimtai markių. Vadinasi, nors atlyginimas padidėjo, per metus mano kišenė susitraukė net kelis kartus, o kainos vis auga ir auga, markės kursas nuolatos krenta. Šiuo laiku mokama maždaug 350 markių už vieną Amerikos dolerį. Per metus iš įvairių šaltinių man pavyko nusipirkti 50 dolerių. Sukaupti tokias lėšas buvo itin sudėtinga, bet jos visas mano turimas rezervas. Palyginti su prieškarine verte, mano santaupos vertos net… 100 senųjų rublių! Štai ir visas mano ,,turtas“. Kartais pasidaro labai baisu galvoti, kaip reikės toliau gyventi iš tokios algos. Tarkime, dabar reikėtų nusipirkti kostiumą – nepakaktų dviejų mėnesių atlyginimo. Tai iš ko man tada gyventi? Nematau jokios išeities. Jau kurį laiką kalbama, kad reikia įvesti savą, lietuvišką valiutą. Sleževičius yra sakęs, kad atitinkamas įstatymo projektas dėl emisinio banko atiduotas svarstyti Seimui. Kas žino, kaip bus su lietuviška valiuta, kol pavyks ją stabilizuoti. Labai sudėtinga dirbti teisėju, kai visai šalia yra advokatūra su savo lengvomis gyvenimo perspektyvomis. Tikrai būtų liūdna, jeigu tektų palikti Tribunolą, tačiau kartais apie tai labai rimtai mąstau.

<…>

Advokatas Petras Leonas su kolegomis teisininkais Turkistano mieste (dab. Kazachstane), 1900 m.


Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 21.

8+