1922 m. birželio 28 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis

Komisija turėjo uždavinį sukursti šios politikos programą ir ją susisteminti, žodžiu, vykdyti Vilniaus atgavimą. Tačiau ji niekada nėra vykdžiusi tikrosios savo užduoties. Dabar komisija turi šalutinį ir fiktyvų vaidmenį ir nėra panaikinama, ko gero, tik todėl, kad susidarytų vaizdas – Lietuva neatsisako Vilniaus.

Trečiadienis

Nuo tada kai pasitraukiau iš ,,Rytų Lietuvos komisijos“, jos veikloje nedalyvauju.  Pastarosiomis dienomis gavau šitos komisijos pirmininko Žemaičio laišką, kuriame jis apgailestauja dėl mano pasitraukimo ir prašo bent neoficialiai dalyvauti komisijos posėdžiuose ir duoti vertingų patarimų. Vadinasi, oficialiai mano atsistatydinimas patenkintas, ir tai mane džiugina. Minėtoji komisija ir toliau vegetuoja – tokia pat silpna, kaip anksčiau. Jau seniai ji prasilenkė su savo pareiga: kai buvo kuriama, turėjo tapti organu, sutelkiančiu visos Lietuvos valstybės politikos Vilniaus klausimu gaires. Komisija turėjo uždavinį sukursti šios politikos programą ir ją susisteminti, žodžiu, vykdyti Vilniaus atgavimą. Tačiau ji niekada nėra vykdžiusi tikrosios savo užduoties. Dabar komisija turi šalutinį ir fiktyvų vaidmenį ir nėra panaikinama, ko gero, tik todėl, kad susidarytų vaizdas – Lietuva neatsisako Vilniaus. Vyriausybė visiškai nesiskaito su šia komisija ir tas faktas byloja, kad neseniai Ministrų taryba, net nepaklausiusi Žemaičio nuomonės, įsakė komisija atriboti iš Ministro pirmininko žinios ir priskirti prie Užsienio reikalų ministerijos (toks sprendimas tam tikru atžvilgiu net ir nelogiškas). Komisijos veikla, išskyrus, agitacinių, visais atžvilgiais antilenkiškų brošiūrų Vilniaus klausimu leidimą, nėra vienalytė – būdingos tam tikros epizodinės iniciatyvos, kurias retkarčiais inicijuodavo Žemaitis, vis dėlto ir jos nereikšmingos, kai kurios yra bendro pobūdžio. Tarkime, iniciatyva pagerbti 600-ąsias Vilniaus įkūrimo metines, kai buvo manifestuojama ir dar kartą į istoriją įrašomi pagrįsti Lietuvos reikalavimai atgauti teisėtą savo sostinę Vilnių. Tiksli Vilniaus atkūrimo data nežinoma, tačiau pirmasis dokumentas, kuris neleidžia abejoti, kad Vilnius buvo Lietuvos sostinė, rodo 1323 metus (tai seniausias Gedimino laiškas popiežiui, rašytas Vilniuje, 1323-iaisiais, ir saugomas Vatikano archyvuose). Rytų Lietuvos reikalų komisija sukvietė keliolika žmonių aptarti šį minėjimą. Susirinkimo dalyviai pritarė iniciatyvai ir išrinko nedidelę komisiją, sudarytą iš kelių asmenų: ji turėjo organizuoti ir suplanuoti jubiliejų. Užvakar ta nedidelė komisija susirinko į pirmą posėdį, o šiandien į antrąjį ir paskutinį. Kadangi buvau pakviestas, dalyvavau ir aš.  Be to, posėdyje dalyvavo: Žemaitis, kun. Tumas, Mykolas Biržiška, Matulionis, prof. Volteris, Čerkasas, Rozenbaumas jaunesnysis, dar du žydai, kurių pavardžių nepamenu. Komisija planavo ne vieną vienakartinį jubiliejinį renginį, bet visus jubiliejinius Vilniaus metus, kurie turėjo prasidėti šių metų rugsėjo 1 d. ir tęstis iki 1923-ųjų rugsėjo.  Metų renginį turėtų sudaryti brošiūros, monografijos, paskaitos, visuotiniai susibūrimai, muzikiniai pasirodymai, dailės parodos ir t.t. Jubiliejinę programą susisteminti ir ją įvykdyti privalės specialiai sukurtas Jubiliejinis komitetas. Buvo nuspręsta kreiptis į draugijas, mokslo ir švietimo įstaigas, savivaldybes, laikraščių redakcijas ir politines partijas, jos turėtų deleguoti atstovus į kitą savaitę vyksiantį organizacinį posėdį, kuriame turėtų būti pritarta planui ir išrinktas Jubiliejinis komitetas. Tarp minėtųjų draugijų yra ir lenkų draugija ,,Švietimas“ (Oświata“).  Buvo nuspręsta pakviesti net Vilniuje veikiančią lenkų Mokslo bičiulių draugiją (Towarzystwo Przyjaciół Nauk w Wilnie), kuri greičiausiai susirinkime nedalyvaus, tačiau galbūt atsiras jos narių (Liudvikas Abramovičius, Stanislavas Koscialkovskis), kurie parems idėją bendradarbiauti Vilniaus jubiliejaus proga.

Vienas iš ,,Rytų Lietuvos komisijos narių“ Juozas Tumas – Vaižgantas. Nežinomo autoriaus fotografija. XX a. pr. Kauno miesto muziejaus fondai.

Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 21.