1922 m. birželio 3 d. | Mūsų plentai

Apie vieškelius nėr ko ir kalbėti. Tikra nelaimė jais rudeny arba pavasary važiuoti. Nei tiltelio, nei griovelio. Privažiavęs kaimą – suk geroką vingį aplink, gaišdamas laiką, vargindamas gyvulį ir save.

Neretai šiandien galima išgirsti bet ką nusiskundžiant dėl mūsų kelių susisiekimo netobulumų: ir, kaip pas mus įprasta, nereikalaujant iš visuomenės jokių pilietinių pareigų, viso kuo tik kaltinama valdžia, neatsižvelgiant į nelengvą naujakurės valstybės padėtį. Čia kalbėsim apie plentus, valdžios žinyboj esančius, t.y. Plentų Valdybos priežiūrai pavestus.

Lig didžiojo karo pradžios plentai buvo palyginti geri. Nuo karo pradžios lig 1920 m. buvo viskas ardoma, naikinama; ypač smarkiai naudojami buvo plentai, bet netaisomi. Per tąjį laiką plentų skaldinė žievė, kariuomenei einant labai suplonėjo, išsinešiojo: ypač sunkiosimo armatoms ir gurguolėms slenkant skaldinio žievė nuo 7 colių lig 3-2 colių paplonėjo; kai kuriose vietose skaldinys visai išsitrynė, išdilo.

Kai 1919 m. Lietuvos valdžia priėmė iš vokiečių kelius ir plentus, daugybė tiltų buvo sunaikinta – dalimi sudeginta ir sugriauta – o likę labai apleisti. Et nežiūrint to, šiandien mūsų plentai žymiai aptaisyti, pagerinti. Plentų ruožuose dabar šimtai atstatytų ir atremontuotų tiltų, nors toli gražu dar ne viskas šioje srity atlikta, nes Valstybės iždas permažai gali šiam reikalui atleisti lėšų. Vos minimumo pusė yra atleidžiama suprojektuotiems plentų darbams.

Suprantama, jog valdžia, turėdama daugel svarbių reikalų negali asignuoti visų reikalaujamų Plentų Valdybos darbams pinigų. Nežiūrint šios sunkios materialinės padėties, vis dėlto Plentų Valdyba sugebėjo daug atlikti ne tik plentų remonto ir statymo, bet ir jųjų pagražinimo reikalu, kaip antai – atliekamu nuo statybos darbų laiku – plentai medeliais sodinami.

Tik labai nemalonu, kad medeliai yra sistematingai nesusipratusių piliečių laužomi ir naikinami, kaip lygiai sukrautoji kelių statybai medžiaga vagiams, – vis tai rusų vergijos papročio liekanos, būk valstybės turtas galima naikinti ir vogti. Šiuo atžvilgiu susipratę ir kultūringesni mūsų piliečiai turėtų patįs drausti neišmanėlius ir vagišėlius, aiškindami jiems valstybės turtą esant kartu ir visuomenės turtą.

Kultūrinėse šalyse keliai net vaisiniais medžiais nusodinti, bet vaisių ten niekas nevagia, o ką ir kalbėt apie statymo medžiagos vogimą arba neprasmingą medžių laužymą ir kelių ardymą.

Pas mus, kaip gelžkelių ruožai, tai ir plentų ruožai valstybės nuosavybė; užtai išlaikymas jųjų tvarkoj ir švarume lygiai tur ir visuomenei rūpėti. Ką gi mes Lietuvoje matome? Plentų sargai ir dešimtininkai neišstengia išsaugoti ūkininkų leidžiamų į plentą ir paplentes galvijų ir kiaulių, kur pastarosios knisa griovius, supiltąjį į krūvas žvyrių ir paplentes; galvijai teršia kelius, medelius laužo ir t.t. Plentų valdybos agentų prašymai neleisti galvijų nueina niekais. Šie negeistini apsireiškimai daugiausiai matomi Suvalkijoje, ypač Kalvarijos ruože. Mūsų žmonės turėtų eit pagalbon Plentų Valdybos agentams nors žodžiu sudrausdami neklaužadas plačiai visuomenei žalą darančius. <…>.

Apie vieškelius nėr ko ir kalbėti. Tikra nelaimė jais rudeny arba pavasary važiuoti. Nei tiltelio, nei griovelio. Privažiavęs kaimą – suk geroką vingį aplink, gaišdamas laiką, vargindamas gyvulį ir save. Valsčių savivaldybė ir vietiniai gyventojai jų netaiso, nebent kelią ginčus, kam taisyti. Politikuot skuba partijų ginčuose čia kiekvienas pusbernis nusimanančiu skaitosi, bet žiūrėti tvarkosi ir kultūros darbo nenutuokia nei „dėdės Osuoti“, nei bajorėliai „hoscravi“.

Štai gretimame Kurše, kur keikiama vokiečių baronų valdžia viešpatavo, keliai kaip stalas būdavo, kiekvienu metų laiku pavyzdingai išlaikomi, o parvažiavus Kaunijon, kur ne baronai, tik mūsų ištuštėję dvarininkai, tekdavo lig klimti arba raitam joti. Šių nemalonumų kiekvienas patyręs, kam rudeny ar pavasary rekėdavo iš Kuršo Lietuvon važiuoti. Kokiame šiandien stovy Kuršo keliai ten latviams šeimininkaujant mums dar matyt neteko.


Plentų, vandens kelių ir uostų valdyba buvo įsteigta 1918 m. gruodžio 6 d. Pirmuoju jos vadovu tapo inžinierius Jonas Šimoliūnas. Pagrindinis įstaigos tikslas buvo administruoti, prižiūrėti ir tvarkyti Lietuvoje esančius sausumos bei vandens kelius. Po Pirmojo pasaulinio karo atsikūrusi Lietuva paveldėjo silpnai išvystytą sausumos kelių tinklą, didžiąją jų dalį sudarė vieškeliai, o bendras plentų ilgis siekė tik 1196 km. Nepaisant šiame straipsnyje vaizdžiai aprašytos sudėtingos sausumos kelių padėties, iki 1928 m. buvo nutiesta tik 3,7 km naujo plento, jungiančio Besočius su Palanga. Plentų tinklas buvo plečiamas vangiai dėl didelės tokio pobūdžio darbų vertės, kadangi vien per 1922–1927 m. kelių rekonstrukcijai buvo išleista 17,9 mln. Lt. Kita priežastis – nedidelis automobilių skaičius. Pirmuoju nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiu (1918–1928 m.) daugelis krovinių ir keleivių buvo pergabenami vidaus vandenų bei geležinkelio transportu. Tik XX a. 4 deš. pabaigoje valstybei sustiprėjus finansiškai, atsiradus didesniam poreikiui buvo imtasi įgyvendinti Žemaičių (1938 m.) bei Aukštaičių plentų (1939 m.) statybas. Šie darbai tapo didžiausiais kelių infrastruktūros statybos projektais tarpukario Lietuvoje.

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Gediminas Kasparavičius

Ukmergės plentas (dabartinis Savanorių prospektas), grįstas akmenimis. XX a. I pusė. Kaunas. Kauno miesto muziejaus fondai


Šaltinis: 1922 m. birželio 3 d., Mūsų plentai, Lietuva (Nr. 124 (946) p. 2

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=LNB00AD2076-1922-Birz.3