1922 m. birželio 4 d. | Apie Lietuvos uostą

Užtęsus Klaipėdos krašto likimo išsprendimui, kurios galima būtų tikėtis Lietuvai atgauti tą kraštą su tame įtaisytų uostų sau, plečiantis mūsų prekybai ir augant. Šalies pramonei mūsų būtinai reikalinga turėti jūros vartai – uostas, kuris būtų arterija, teikiančias kas mūsų kraštui reikalinga ir duodančia plačiam pasauliui mūsų krašto gamybos išteklių.

Jau, berods, Lietuva yra gavus 20 kilm. Pajūrio Palangoje tarp Klaipėdos krašto ir Latvių sienos. Tai yra istorinės Lietuvos dalis ankštai surišta su mūsų tautos dvasios gyvenimui, pasižymėjusi nemažai ir savo pramone – žuvininkyste ir gintaro gaudymu. Palangoje ir Šventosios upės žiotyse jau iš senų laikų būtu tam tikrų, kai ir nedidėlių, prieplaukų – uostų, daugiausiai žuvininkystės reikalams. Taigi to krašto istorijoje visur žyma žuvininkystė. Žuklavimu užsiimta jau nuo senų izikų pat papraščiausiais įrankiais ir mažomis valtimis. Nesana gerai organizacijai, žuklavimo vaisiai buvo netikslūs gaudydavo daugiausia blogesnės rūšies žuvis – menkes (dars) plegzdys (flendra) ir silkes (stamiga) ir parduodavo ūkiai vietos gyventojams. Todėl pagauta žuvis būdavo nevisa išparduota. Tuo tarpu gi yra žinoma, kad Baltijos jūroj yra daug žuvų ir labai geros rūšie: lašyšų, ungurių ir kt.

Okupacijos metu Vokiečiai, buvo bent kiek ženklavimą sutvarkę ir žuvies buvo pagaunama kur kas daugiau negu lig tam laikui. Buvo pastatyta dirbtuvė žuvės sudymui, rukimui ir džiovinimui. Toji dirbtuvėlė iš žuvies atnatų gamino žuvies riebalus. Apdirbta žuvis buvo gabenama daugiausiai į Vokietiją. Tokiu būdų sunaudojant pagautą žuvį, būt nemažai peno patiems vokiečiams, o ir žuvininkai gerai gyveno tuo sunkiuoju metu. Pasitraukus vokiečiams, tasai darbas buvo užleistas ir šiandien žuvininkai kad ir susidėję į tam tikrą Žuvininkystės Draugiją, bet neturėdami lėšų įrankiams nusipirkti ir tobulinti žuvies gaudymą, vėlei vargingai gyvena. Mūsų pajūry randasi apie 300-400 (iki 2000 žm.) šeimynų – žuvininkų, kurių ½ visai beturčiai ir gali tinkamai darbuotis tik esant tam tikrai medžiagingai aprūpinant organizacijai. Dabartinėms menkutėmis savo pajėgomis (ažuolinėmis valtimis po 8 žm. važiuoja 100 ir daugiau km į jūra). Palangos žvejai sezono pagauna apie 200 000 pūdų žuvies. Tačiau taiktai dalis jos sunaudojama. Tinkamai gi pastačius žuklavimą, galima tikėtis gauti nemažiau kaip 500 000 pūdų. Šitokią masę žuvies kaip reikiant vietoje apdirbus sūdyti, džiovinti, konservuoti ir pagaliau, riebalus dirbti, susidarytų stambi jūros pramonės šaka šalies ekonominiame gyvenime ir duotų didelio pelno.

Bet kad tai būtų pasiekta, be kitų sąlygų, svarbiausia yra turėti tinkamas žvejams uostas Šventosios žiotyse.

Neviena valstybe šiandien negali apsieiti be savo uosto. Dėl jūrų pasiekimo vedama pragaištingi karai.

Regis, savo juosto uosto svarbos neginčys niekas pas mus. Specialistų tyrinėjimai Šventosios žiotyse ir kitose pajūry parodo galima esant įrengti uostą. Bet gi uosto įtaisymui reikalinga tokios didelės pinigų sumos, kad ji taip greitai ir savomis lėšomis vargu įstengs padaryti. Bet dėl to visai atsisakyti nuo uosto statymo arba tą darbą atlikti ilgai negalima. Per daug jau mūsų šalis nuostolių kelia dėl neturėjimo savo uosto. Tad negalėdami iš karto atlikti darbų didelima uostui statyti, turime nieko nelaukdami statyti uostą, kuris patenkintų mūsų krašto jūros pramonės reiklaus. Tokį uostą galime savo pajėgomis ir greitai laiku pastatyti. Specialistų skaičiavimu Šventosios žiotyse pakankamo žuklavimo reikalams uosto statymas apsieitų 10-15 milionų Auks.

Įtaisius šitokį uostą, reikalinga nutiesti gelžkelį Kretinga-Darbėnai-Šventosios žiotys – uostas į pajūrį (Iki Palangos, o nuo šio miestelio atgal į Kretingą (tad be anų 10-15 milionų prasiplės dar milionai Red). Kiek žinoma, tuo reikalu jau padaryta atatinkamai įstaigų tyrinėjimai, tad lieka tik išgyvendinti juos.

Reikalinga pradėti darbas dar šį pavasarį, medžiagas paruošti ir t.t. nes to dabar nepadarius, užsitęstų jas klausimus kitiems metams, o reikalas nelaukia. Darbo pajėgų t.y. darbininkų su savo arkliais pakaks. Vietos gyventojų, kurie senai lankia tos valandos, kada Palangos krašto pramonė, k. t. žuvies gaudymas, gintaro gaminimas ir cheminių bei traškių prėparadų iš jūros augalų sanitariniusoe būtų užtikrinti ir galėtų sėkmingai vystytis.

J. Černanskas.

Kol Lietuva nebuvo prisijungusi Klaipėdos, buvo ieškoma galimybių išplėsti Šventosios uostą. Sudėtingą valstybės padėtį iliustruoja 1921 m. „Lietuvos garlaivių bendrovės“ nutarimas pirmuosius bendrovei priklausančius jūrinius laivus „Jūratė“ ir „Kastytis“ įregistruoti Jurbarko uoste. Dėl susidariusios neaiškios padėties 1921–1922 m. buvo svarstoma Šventojoje įrengti komercinį uostą, išgilinant uosto akvatoriją iki 7-8 metrų.

1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Šventosios uosto praplėtimo darbai pasitraukė į antrą planą ir nutarta Šventosios uostą plėsti kaip žvejybinį uostą. 1924 m. paskelbtas uosto išvystymo projektas, numatyti 3 statybos etapai: I – mažo žvejų uosto (3-3,5 m gilumo), skirto pakrantinei jūros žvejybai; II – vidutinio uosto (5 m gilumo), skirto giliajai jūros žvejybai su dideliais žvejybos laivais; III – komercinio uosto (7-8 m gilumo ir gilesnio). Pirmieji darbai buvo pradėti vykdyti 1925 m., juos atliko akcinė bendrovė „Palemonas“. Bendrovė pastatė 380 m ilgio Šventosios tiltą, kuris atliko pietinio molo funkciją. Po metų buvo pabaigtos ir 228 m ilgio šiaurinio molo su 60 m pločio vartais statybos. Pabaigus uosto molų statybos darbus, 1927 m. buvo pradėtos rengti žvejų krantinės. Skaičiuojama, kad tuo metu Šventosios žvejai per metus sugaudavo iki 300 tonų žuvies. Iki 1928 m. uosto statybos darbams buvo išleista 750 000 Lt.

Kaip galima matyti iš tarpukario spaudos („Vakarai“ balandžio 12 d.), nuo 1936 m. prasidėjo antrasis Šventosios uosto plėtimo darbų etapas. Uostą planuota išgilinti iki 4 m gylio, taip pat siekiant sulaikyti smėlio nešimą į jūrą ir uosto akvatoriją, buvo pradėti kopų apželdinimo darbai. Planuota pasodinti apie 10 tūkst. pušaičių. Siekiant praplėsti uosto teritoriją buvo nusavinti žvejų sklypai už tai jiems suteikiant žemės sklypus kitoje vietoje. Manyta pastatyti ir daugiau žvejybinių laivų bei įrengti laivų remonto bazę. Dar didesnį pagreitį darbams suteikė 1939 m. Klaipėdos krašto netektis. Uoste be gilinimo darbų ir pietinio bei šiaurinio molų prailginimo darbų, turėjo būti įrengti sandėliai, šaldytuvas, žuvies apdirbimo fabrikas.[1] Be to, Šventosios miesto raida taip pat buvo priklausoma nuo uosto statybos darbų. Galima teigti, kad jei ne Antrasis pasaulinis karas ir okupacijos, Lietuva būtų pasistačiusi savo lietuviškąją Gdynę – pilnai išvystytą uostamiestį su visa infrastruktūra.

Kauno miesto muziejininkas dr. Gediminas Kasparavičius

Atvirukas. Klaipėda. Buv. Fridricho Vilhelmo gatvės vaizdas. Atviruką išleido Jono Anso Kunkio knygynas XX a. 4 deš. Kauno miesto muziejaus fondai.

Šaltiniai: 1922 m. birželio 4 d., Apie Lietuvos uostą, Lietuva (Nr. 125 (947)) p. 2

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=LNB00AD2076-1922-Birz.4

[1] Plačiau apie tai žiūrėti: J. Šimoliūnas, Šventosios uostas, Technika, nr. 7, 1933 m., p. 129-180; Naujas Šventosios uosto istorijos lapas, Vakarai, Nr. 85, 1936 m. balandžio 12 d. p. 5.