1922 m. birželio 9 d. | Lietuvos garlaivių bendrovės pranešimas

Mūsų visuomenė, ypatingai Amerikos lietuviai, be abejo, yra išsiilgę žinių apie Lietuvių Garlaivių Bendrovės veikimą. Turime pasakyti, kad šiolei esame pergyvenę nelengvą organizavimosi ir plėtojimosi laikotarpį; tačiaus apgalėję daug visokeriopų kliūčių ir painių, įstojame naujon vagon, su kas syk didesne vilčia del savo ateities.

Bendrovė dabar susideda iš trijų skyrių. Viena šaka apima vežiojimą keleivių ir važtos Nemuno upe. Pereitais metais čion, be rods, nuostolių neturėjome, bet ir pelno buvo maža. Vandens nusekimas darė daug kliučių, taipogi lenktiniavimas su atskirais laivų savininkais. Šiais metais visais žvilgsniais duoda geresnių perspektyvų.

Jūrėse Bendrovė taipogi turėjo pereitais metais nemaža sunkenybių, ypač bekovodama su nepalankiais gamtos apsireiškimai: audros daug pakenkė mūsų laivams. Iš tų sunkenybių išėjome pergalėtojais, nors netekome vieno laivo, kurį audros sutruškino su visa važta. Be to, prisidėjo nesusipratimai su Krupo firma, tiesa, dar neužbaigti nei dabar; bet tikimasi gerai baigti ir paliuosuoti du su puse milionų auksinų. Darbo nei čion netrūksta, dabar laukiama šiemet neblogų pasekmių.

Atidaryta ir trečioji veikimo šaka, – tai paėmimas agentūros White Star Linės ir White Star Dominion Line, kurią Lietuvos Garlaivių Bendrovė atstovauja Lietuvoje; tokiu būdu keliajantieji iš Lietuvos Amerikon ar iš Amerikos Lietuvon esti gražiai aprūpinami mūsų Bendrovės. Mūsų keleiviai keliauja per Liepoją, Hamburgą, Bremeną ir kitus uostus, o tikimąsi, bus galima ir per Klaipėdą. Jau dabar toji šaka gerokai apsimoka, o jeigu Amerikos lietuviai parems mūsų Bendrovę pirkdami laivakortes ant White Star Lines, tai mūsų darbas padidės ir bus labai pasekmingas.

Lietuvos Garlaivių Bendrovės turtas siekia ne mažiau 7 milionų auksinų. Prie sunkių aplinkybių kokias prisidėjo pergyventi, tai mus džiugina ir ramina. Jeigu Lietuvos valdžia, kaip žada, įtaisys uostą Šventojoje ir jeigu Entante išpildys savo pažauds, prijungdama Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, tai ateityje mūsų veikimas išbujos taip, kaip mes patys drįsome svajoti.

Tiesa, trūksta dar mums daug ko, ypač kapitalo. Jeigu Amerikos lietuviai per vienus ar kitus metus dar sudėtų 25 000 dolerių, kuriais D-ras J. Šliupas stengėsi padidinti reikalingą kapitalą, tai Lietuvos Garlaivių Bendrovė bus atsistojusi ant tvirtų pamatų ir išsipildys mūsų troškimas; pavergti jurę lietuviškajai priklybai ir žvejybai. Mat, reikia pažymėti, kad Bendrovė, statydama garlaiviukus Žuvies ir Gintaro Bendrovei, galės nemaža prisidėti ir prie išplėtojimo žuklystės Baltijos jūrėse.

Pranešdami dalykų stovį visuomenei, drįstame ją paraginti dėtis savo kapitalais prie Lietuvos Garlaivių Bendrovės ir tokiu būdu palengvinti jai naują darbą, darbą ant jūrės, nuo kurios lietuvių tauta buvo be reikalo nutolusi. Jūrė ura didelių turtą šaltinis, ir jūrių, pirklyba kaip žvėjyba, sustiprins mūsų tautos spėkas ir suteiks Lietuvos Valstybei drūtą paramą.

Tad į darbą, su vilčia ir pasitikėjimu, o laimingesnė ateitis mūsų tautai prašvisi!

Lietuvos Garlaivių Bendrovės Valdyba.

Lietuvos garlaivių bendrovės įsikūrimo aplinkybės buvo aptartos š. m. kovo 19 d. įraše. Pirmieji šios bendrovės žingsniai neapsiėjo be JAV lietuvių pagalbos. Dar 1916 m. steigiant Žemės ūkio banką, pradinį kapitalą sunešusių Amerikos lietuvių pinigai vėliau atsidūrė Prekybos ir pramonės banke. Dalis šių pinigų (61 700 dolerių) 1919 m. buvo paskolinti „Lietuvos garlaivių bendrovei“. 1920 m. buvo gauta dar apie 46 500 dolerių iš JAV lietuvių. Gauti šią paramą padėjo bendrovės agentas J. Šliūpas, kuris 1920 m. keliaudamas po JAV agitavo įsigyti bendrovės akcijų. Vienas svarbiausių motyvų vertęs JAV lietuvius prisidėti prie bendrovės buvo tikėjimas, kad ši įmonė padės sumažinti atstumą, skiriantį juos nuo istorinės tėvynės. Bendrovės tarpe buvo aktyviai svarstoma sena idėja sujungti tiesioginiu maršrutu Klaipėdą su Niujorku. Šių optimistinių planų nepavyko padaryti dėl patirties stokos, kapitalo trūkumo ir kitų aplinkybių. Jau 1923 m. M. Yčas ir J. Šliūpas buvo viešai apkaltinti pradingę ir neinformuojantys JAV lietuvių apie bendrovės padėtį. Nors po šio skandalo M. Yčas atsistatydino iš valdybos, tačiau nepasitikėjimo šleifas aplink bendrovę išliko. Vėliau nusivylę JAV lietuviai daugiau nedalyvavo šios bendrovės reikaluose, o jos valdyba susikoncentravo į upių laivybos reikalus.[1]

Kauno miesto muziejininkas dr. Gediminas Kasparavičius

Kauno keleivinė prieplauka. Antrame plane J. Tumo-Vaižganto namas, kuriame pradžioje veikė Lietuvos garlaivių bendrovės atstovybė. Kauno miesto muziejaus fondai.

[1] Plačiau apie tai žiūrėti: G. Kasparavičius, Nemunas Lietuvos gyvenime 1918–1990 metais, 2018, p. 23.

Šaltinis: 1922 m. birželio 9 d., Lietuvos garlaivių bendrovės pranešimas, Tėvynės balsas, (Nr. 89), p. 4

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0000492582-1922-Birz.9