1922 m. gruodžio 12 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis

Girdėjau, kad visi valdančiųjų planai subyrėjo, Prezidento ir Ministrų kabineto klausimas vėl yra atviras. Sleževičius pasakojo, kad liaudininkai turi tokį padėties paaiškinimą: kai galutinai buvo nuspręsta, jog Leonas bus renkamas Valstybės prezidentu, ir kai krikščionys demokratai su liaudininkais pasidalijo ministrų portfelius, o liaudininkų parengta kompromiso programos platforma buvo patvirtinta ir liaudininkai sutiko matyti Krupavičių ministru pirmininku, staiga Krupavičius pareikalavo pats parinkti ir patvirtinti ministrus (laikantis susitarimo dėl portfelių padalijimo) ir garantijos, kad tie frakcijos atstovai, į kuriuos jis kreipsis, sutiks priimti ministro portfelius.

Girdėjau, kad visi valdančiųjų planai subyrėjo, Prezidento ir Ministrų kabineto klausimas vėl yra atviras. Sleževičius pasakojo, kad liaudininkai turi tokį padėties paaiškinimą: kai galutinai buvo nuspręsta, jog Leonas bus renkamas Valstybės prezidentu, ir kai krikščionys demokratai su liaudininkais pasidalijo ministrų portfelius, o liaudininkų parengta kompromiso programos platforma buvo patvirtinta ir liaudininkai sutiko matyti Krupavičių ministru pirmininku, staiga Krupavičius pareikalavo pats parinkti ir patvirtinti ministrus (laikantis susitarimo dėl portfelių padalijimo) ir garantijos, kad tie frakcijos atstovai, į kuriuos jis kreipsis, sutiks priimti ministro portfelius. Liaudininkai mano: tokiu būdu bus pakeista programinė platforma – bus parenkami krikščionims demokratams parankiausi asmenys. Todėl jie kategoriškai atsisakė sutikti su Krupavičiaus reikalavimais ir pareiškė: tai ne turgus, kuriame deramasi dėl produktų kainos. Jų programos platforma numato kompromisą, jeigu krikščionys demokratai nori, gali ieškoti kompromisų remdamiesi programa, o jeigu ne – tegul ir lieka vieni. Liaudininkai griežtai reikalauja šitų ministrų portfelių: ūkio, švietimo ir teisingumo, o kandidatus į postus išrinks patys. Kalbama, kad prieš kompromisą pasisako Šilingas, kurį liaudininkai laiko intrigantu. Mano manymu, visi Šilingo veiksmai susiję su jau matomu Ūkininkų sąjungos, „Pažangos“ ir „Žemdirbių“ susiliejimu. Ne veltui Šilingas į Seimą pateko per Ūkininkų sąjungą ir buvo laikomas „Pažangos“ persiorientavimo į dešinę tiltu. Vyriausiajai rinkimų komisijai pagal nutartį „atėmus“ „Pažangos“ mandatus, atsirado praraja tarp jos ir Seimo frakcijų. Vis dėlto akivaizdu, kad Ūkininkų sąjunga vis ryškiau orientuojasi į dešinę, nepritaria demagogijai ir verčia krikščionis demokratus nuolatos laviruoti tarp konservatyviųjų Ūkininkų sąjungos ir aiškios Darbo frakcijos demagogijos, taip pat pasistūmėti dešinėn ir per daug neflirtuoti su liaudininkais. Taip pat akivaizdu, kad Ūkininkų sąjunga, ko gero, netrukus praris konservatyviąją Žemdirbių sąjungą ir šitaip susigiminiuos su „Pažanga“.

Labai įdomių žinių turiu iš Lenkijos, kurioje vyko valstybės Prezidento rinkimai. Buvo išrinktas … Gabrielius Narutavičius. Pilsudskis savo kandidatūrą, regis, atsiėmė. Narutavičius priklauso kairiesiems – Pilsudskio stovyklai. Pastaruoju metu jis buvo Lenkijos užsienio reikalų ministras. Narutavičius inžinierius, dirbo profesoriumi Šveicarijoje, gabus žmogus ir ryški asmenybė. Vis dėlto po Juzefo Pilsudskio jo kandidatūra netikėta. Na, o įdomiausia, Lenkijai vėl vadovaus lietuvis. Pilsudskis yra lietuvis, Gabrielius Narutavičius taip pat lietuvis, tiksliau žemaitis iš Telšių apskrities. Stanislovo Narutavičiaus, buvusio Vilniaus Tarybos nario, brolis, kuris dar neseniai dirbo Kauno apygardos teisme, o dabar yra Telšių dvarininkas. Prieš karą jis save laikė lietuviu, simpatizavo endekams, o pastaraisiais metais buvo smarkiai orientuotas į lenkų tautybę. Gabrieliaus Narutavičiaus išrinkimas lietuviams pasirodė ir sensacingas, ir nemalonus. Lietuvius erzina, kad Lenkija nuolatos pasirenka lietuvius ir tarsi pabrėžia Lietuvos lenkiškumą, lietuviai tokius žingsnius laiko tam tikrais Lenkijos žingsniais, keliančiais pavojų Lietuvos valstybingumui. Ar iš tiesų lietuvių galvos geresnės, kad Lenkija be jų negali išsiversti, ar yra taip, kaip sako Janulaitis – tęsiame Jogailaičių tradiciją, kai kitados Lenkijos karaliais buvo renkami Jogailaičiai, turintys Didžiojo Lietuvos kunigaikščio titulą, mat taip buvo realizuojama Unija. Ar ir dabar Lenkija, pasirinkdama lietuvius, jau ne kunigaikščius, o šalies prezidentus, ieško kelių Unijai atgaivinti?

Profesorius Mykolas Riomeris.


Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 194-197.

Iliustracijos prieiga internete: https://www.europeana.eu/lt/item/2021802/LIMIS_186863601