1922 m. gruodžio 20 d. | A. Voldemaras „Primiršta programa“

Mes, beklausydami prakilnių vyskupo žodžių, didžiavomės, kad juos tarė katalikų kunigas ir kad jis yra lietuvis. Visi jautėme, kad tarp mūsų nėra nei elėno, nei žydo ir jeigu mes broliškai padavėme kitas kitam ranką, bestatydami nepriklausomą Lietuvą, tai todel, kad mes visi troškome turėti tokią valstybę, kur viešpatautų teisingumas bei teisėtumas, kur būtų apsaugotos teisės netik pavienio žmogaus, bet ir tautinės mažumos.

[…] Lietuviai neturėtų užmiršti, kad žydų prisidėjimas nepriklausomos Lietuvos statymo darban, buvo begalo svarbus. […] Lapkričio 11 susidarė pirmasai kabinetas ir Vilniaus gatvėse pasirodė revoliucinė vokiečių kariuomenė. Mums, kurie stovėjome tada priešaky, aišku buvo, kad visas darbas reikia pradėti iš naujo, nes kylanti audra viską gali nušluoti. Jau po šios revoliucijos prasidėjo derybos su žydais, kad jie įneitų Valstybės Tarybon ir valdžion. Iš pradžios jie lyg ir svyravo. Ir buvo ko svyruoja! Tą pačią lapkričio 11 dieną Vokiečiai pasirašė paliaubų sąlygas, kur prisižadėjo apleisti užimtus kraštus, kai to pareikalaus Sąjungininkai; Rytuose Vokiečiai pradėjo tuoj trauktis atgal, o paskui juos ėjo bolševikai; pačiame Vilniuje buvo lenkų slaptos kariškos organizacijos, kurios ruošėsi sukilti, o Lenkų komitetas viešai paskelbė nepripažįstas susidariusius Lietuvių valdžios.

Prisidėjimas tuomet ir žydų į Lietuvius buvo begalo didelės reikšmės mūsų krašto likimui. Savo prisidėjimą jie parodė visam pasauliui, kad jie tiki nepriklausomos Lietuvos išlikimu ir likimu, ir nevien tiki, bet patys prisideda darban, bestatant tą nepriklausomą Lietuvą.

Ir reikia pasakyti, kad žydų atstovai mums padėjo padaryti daug darbo, kurs ateity bus įvertintas kaip reikia. Jei jie pasisakė kritinguoju Lietuvos ateities momentu už jos nepriklausomybę ir stojosi kartu su lietuviais vienan darban, tai reiškia kad buvo tada tarp mūsų minčių ir troškimų vienodumas.

Šis vienodumas gražiausiai apsireiškė per pokilį, kurį Valstybės Taryba buvo įrengusi pagerbti naujam Vilniaus vyskupui J. Matulevičiui. Per šį pokilį tada jau Tarybos narys ir užsienių vice-ministeris p. Rozenbaumas pasakė labai gražią kalbą, kur priminė iš Biblijos, kad atsiradus po Babelio bokšto statymui daugybei kalbų ne tas buvę negerai, kad įvairiomis kalbomis žmonės kalbėję, bet kad kitas kito nesupratę. To nėsą tarp susirinkusių, kurie kalbėdami įvairiomis kalbomis vis delto gražiai susipranta ir sudera. Baigdamas savo kalbą p. Rozenbaumas nurodė, kaip teismo dieną žydų vyriausis kunigas meldžiasi už visas tautas, visus žmones ir už viso pasaulio taiką.

Stebūklingai gražiai atsakė ton kalbon vyskupas Matulevičius. Jis priminė vieno šventojo žodžius, kreiptus į katalikus, kad jie gerbtų savo artimą. „Tu, sako, lenki galvą prieš kryžių, kurs yra padarytas iš medžio, bet negerbi žmogaus, kurs padarytas gyvajin Dievo paveikslan“.

Mes, beklausydami prakilnių vyskupo žodžių, didžiavomės, kad juos tarė katalikų kunigas ir kad jis yra lietuvis. Visi jautėme, kad tarp mūsų nėra nei elėno, nei žydo ir jeigu mes broliškai padavėme kitas kitam ranką, bestatydami nepriklausomą Lietuvą, tai todel, kad mes visi troškome turėti tokią valstybę, kur viešpatautų teisingumas bei teisėtumas, kur būtų apsaugotos teisės netik pavienio žmogaus, bet ir tautinės mažumos.

Pradėjus krikščionims demokratams nuo 1920 m. vieniems su savo pastumdėliais liaudininkais vesti Lietuvos reikalus, kitas paputė vėjas, – atstumti nuo Lietuvos tiek lietuvius, tiek kitataučius. Prieita prie to, kad net klaipėdiškiai lietuviai nebenori dabar dėtis su Lietuva, kaip pastebi p. Rozenbaumas. […]

Simonas Rozenbaumas. „Lietuvos albumas“. 1921 m. Kauno miesto muziejaus fondai


Šaltinis: Prof. A. Voldemaras „Primiršta programa“, Krašto balsas, nr. 43, 1922 m. gruodžio mėn. 19 d., p. 1.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1C1B0000492583-1922-Gruod.20