1922 m. gruodžio 22 d. | Kas kam kvepia

Einu ketvirtadieny turgaviete, tik žiūriu žmonių būrelis apstojęs pusamžę moteriškę klausosi jos pasakojimą. Priėjau ir aš. O moteriškė visu rusės liežuvėlio lankstumu rusiškai pasakoja, kaip Rusijoj gera dabar gyventi, kad girdi, duonos duoda po 3 svarus į dieną, kad „bieloj muki skolko chočeš“, vienu žodžiu, „tam vsio jest“, o čionai nieko gero nesą.

PANEVĖŽYS. Einu ketvirtadieny turgaviete, tik žiūriu žmonių būrelis apstojęs pusamžę moteriškę klausosi jos pasakojimą. Priėjau ir aš. O moteriškė visu rusės liežuvėlio lankstumu rusiškai pasakoja, kaip Rusijoj gera dabar gyventi, kad girdi, duonos duoda po 3 svarus į dieną, kad „bieloj muki skolko chočeš“, vienu žodžiu, „tam vsio jest“, o čionai nieko gero nesą. Nebenukentęs paklausiau rusės (lietuviškai), kuo ji remia savo kalbą. Ji tuojau rusiškai atšovė (matyt suprato, ko jos lietuviškai klausiu), kad dvi savaitės atgal gavusi iš Maskvos laišką, o nesenai jos pusseserė išvažiavusi Rusijon. Patariau ir jai važiuot ten, kur geriau gyvent (Maskvon), nes pati pasisakė neprotingai padariusi, kad iš Rusijos čionai atvažiavusi. Ji tuojau ir pasisakė, kad greitu laiku išvažiuosianti.

Na, žinoma, Dieve padėk, laimingos kelionės, o kuo greičiau, tuo geriau.

Ivano Vladimirovo paveikslas „Bolševikai apiplėšia cerkvę“, 1922 m.


Šaltinis: „Kas kam kvepia“, Draugas, nr. 300, 1922 m. gruodžio mėn. 22 d., p. 1.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0001661471-1922-Gruod.22