1922 m. kovo 16 d. | Biednuomenės laimė demokratingoj Lietuvoj

Nieko nelaukus Miesto Valdyba turėtų skubiai imtis visų priemonių, kad sumažinus biednuomenės skurdą ir surasti tinkamus žmones, kurie sąmoningai ir sąžiningai imtųsi taip svarbaus darbo – biednuomenės šelpimo.

Atvykusią Lietuvon Švedų Raud. Kryž. atstovę p. O. Lindhagenaitę Kauno Miesto Valdyba supažindino su biednuomenės ir grįžusių tremtinių vargais Kaune.

Buvo aplankytos žydų sinagogos, Kaune ištisus mėnesius sėdi be jokio darbo, antisanitarinėsė sąlygose „žmoniškumo delei“ įleisti Lietuvon „Lietuvos piliečiai“ tremtiniai, kurie, vykstant Palestinon, netyčiomis pakliuvo sinagogon ir peri Kaunui įvairiausias ligas. Lietuviai tremtiniai, daugiausia bejėgiai, patalpinti Ožeškienės g-vėj sudegusiame name – rūsy ir tvirtovės fortuose. Prisiartinus prie šių „butų“ pamatai tragingą vaizdą. Įeiti butan, reikalinga perbristi platus vandenynas. Karidoriai ir taip vadinamos virtuvės ligi kelių pasemtos vandens. Įėjus į pačius galinius kambarius-urvus matyti truputį sausumos, nors sienos ir grindys šlapios, bet talkšančio vandens nematyti. Tokiuose kambariuose gyvena po 5–10 asmenų, daugiausia našlės su mažų vaikų būriu.

Kambariai tamsūs, šlapi, niekur nematyti lovos, maži vaikai su išputusiomis nuo šalčio kojomis raičiojasi čypdami ant žemės.

Be to daugelis tremtinių patalpinti pertaisytose Žaliajame Kalne kareivinėse, bet čia kambariuose gyvena po 20–30 žmonių. Jų tarpe yra ligonių, bepročių, senių negalinčių savo reikalu išeiti oran, kurių tarpe taip pat yra žmoniškumo dėlei įleisti Lietuvon. Tai vis buvę rusų caro laikų apskrities ponai. Užklausus juos, kokiais tikslais jie čion atvažiavo, dauguma atsako: „už bolno privikli k etomu kraju“, bet kol kas sėdi ir erzina kitus, nes nežinant valstybės kalbos ne visur gali gauti šiltų vietų ir priversti kapoti malkas. O kaip gražiai moka jie skųstis apsilankiusiem svetimų valstybių atstovam! […]

Nieko nelaukus Miesto Valdyba turėtų skubiai imtis visų priemonių, kad sumažinus biednuomenės skurdą ir surasti tinkamus žmones, kurie sąmoningai ir sąžiningai imtųsi taip svarbaus darbo – biednuomenės šelpimo.

Turint omeny sugriautus mūsų miestus p. Vidaus Reikalų Ministeris turėtų sutvarkyti tremtinių grąžinimą, ypač liautis, „žmoniškumo dėlei“, praleidinėti Lietuvon svetimų valstybių piliečius. Geriausia būtų kad be savivaldybių liūdymų nė vienas tremtinis nebūtų įleidžiamas Lietuvon.

X.

Ožeškienės gatvė. Vaizdas iš Laisvės alėjos. XX a. pirma pusė. Kauno miesto muziejaus fondai.


Šaltinis: „Biednuomenės laimė demokratingoj Lietuvoj“, Socialdemokratas, nr. 11 (111), 1922 m. kovo mėn. 16 d., p. 2.

Prieiga internete: https://naujas.epaveldas.lt/static/lnb-bucket/C10000396206/C10000396206-1922-Kovo16/original/0002-FB250539FC368BF9691E3FAD4EFCB55B.JPG

8+