1922 m. lapkričio 19 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis

Rytą nuėjau į Teisės fakulteto susirinkimą. Jame dalyvavo: dekanas Leonas, fakulteto sekretorius Biržiška, profesorius Baloga ir docentai Tumėnas, Šalčius, Moravskis ir aš. Tačiau apie posėdį nerašysiu, nes man labiau rūpi Tribunolas ir jo ateitis. Vadovaudamas Karoblis ne kartą nesiskaitė su kitais.

Sekmadienis

Rytą nuėjau į Teisės fakulteto susirinkimą. Jame dalyvavo: dekanas Leonas, fakulteto sekretorius Biržiška, profesorius Baloga ir docentai Tumėnas, Šalčius, Moravskis ir aš. Tačiau apie posėdį nerašysiu, nes man labiau rūpi Tribunolas ir jo ateitis.

Vadovaudamas Karoblis ne kartą nesiskaitė su kitais. Žinoma, kad jo spaudžiami atsistatydino taikos teisėjai Balcevičius ir Grybauskas, be to, žinomas atvejis, kai buvo atsisakyta paskirti Marijampolės apygardos teismo teisėju kažkokį Lindžių (dabar jis dirba advokatu), kurį parinko Apygardos teismas. Atsisakyta, nes kandidatas buvo kairiųjų pažiūrų. Pasitaikė ir daugiau netaktiško Karoblio elgesio pavyzdžių su teisėjais, tarkime, kitados su Preisu ir Fridmanu. Karoblis vis dažniau veikė pagal Rusijos teisingumo ministrų pavyzdžius, ypač Ščeglovitovo, paskutiniais Nikolajaus II valdymo metais, bet jis visuomet išsisukdavo nebaudžiamas. Vienintelis Voldemaras Tėvynės balse be gailesčio puolė ministrą, na, dar Karo teismo teisėjai valdininkiškai pranešdavo apie neteisėtą ministro elgesį. Tačiau Steigiamajame seime ministras nesulaukdavo jokių priekaištų, o krikščionys demokratai net džiūgaudavo dėl tokios ministro veiklos. Tai suteikė jam drąsos elgtis vis įžūliau ir išdrįsti spjauti į Tribunolą. Na, jeigu dabar šita istorija pagarsės, Tribunolas pateks į sudėtingą krizę, visa ministro veikla išryškės ir problema pasidarys labai nelengvai suvirškinama tiems patiems krikščionims demokratams. Ką gi, mes dėl to nekalti. Ne mes išrinkdami esdeką (beje, nepartinį) Ciplijauską vadovavomės politinėmis pažiūromis. Ne mes, o ponas Karoblis. Mes pirmiausia svarstėme Tumėno kandidatūrą, kuris ir yra krikščionis demokratas. Jam pirmajam pasiūlėme būti Tribunolo teisėju. Mums nerūpėjo kokių pažiūrų žmogus užims teisėjo postą. Tumėnas atsisakė. Tada siūlėme šią vietą Mačiui, Petrauskui, advokatui Stašinskiui. Pastarieji nėra socialdemokratai. Tad, kaip matome, mes nesivadovavome politinėmis pažiūromis ir nenorėjome išrinkti būtent socialdemokrato. Vis dėlto visi kandidatai atsisakė. Štai tada pasiūlėme vietą Ciplijauskui. Jis ne koks nors šaliai kenksmingas bolševikas, o Marijampolės apygardos teismo pirmininkas ir šiame poste dirba nuo Lietuvos teisėtvarkos susikūrimo dienos.  Na, kad jis pagal įsitikinimus socialdemokratas – netrukdo gerai atlikti teisėjo pareigas. Tačiau Karobliui rūpėjo ne tai, jam reikėjo ne teisėjo, o Vyriausybės pastumdėlio.

Tekste minimas teisininkas Simonas Petrauskas, tuomet Kauno apygardos teismo pirmininko padėjėjas. 1931 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 189-190.