1922 m. lapkričio 8 d. | Nauji gatvių vardai
Įvairiais motyvais vaduodamas Komisija yra užprojektavusi Naująją Vilniaus gatvę vadinti Prezidento gatve, Senąją Vilniaus gatvę – Klaipėdos gatve, Didžiąją Vilniaus gatvę – Vilniaus gatve, Gimnazijos gatvę – Seimo gatve, Petro gatvę vadinti mūsų rašytojo atminimui Daukšos gatve, o Simono gatvę, prie kurios dabar gyveno Jonas Jablonskis, vadinti Jablonskio gatve.
Buvusieji Kauno miesto šeimininkai yra suteikę miesto gatvėms visokių pavadinimų. Vienom iš tų gatvių prigijo rusų vardai, kitoms buvo duoti vardai vokiečių okupacijos laiku, o trečiomis jau buvo suteikti vardai, susitvėrus Lietuvos Respublikai. Be to yra nemažai gatvių ir gatvelių, kurioms ir vardo pristygo.
Kokios nors sistemos šių gatvių pavadinime visai nematyti ir pavadinimai buvo duoti dažniausiai priepuolamai. Savivaldybių Departamentas tas jau seniai spiria vietos savivaldybę kaip pakeisti kai kuriuos gatvių pavadinimus, kaip pavyzdžiui visą eilę gatvių, kurios buvo pramanytus vokiečių laikais, kaip Onos, Marės, Petro, Simono, Elzbietos ir t. t. vardais taip ir pakeisti ir kitokius pavadinimus, kurie nieko bendro su Kaunu neturi.
Visas šis darbas menkas ilgokai užsitraukia, nes buvo norėta išplanuoti miesto dalis ir priemiesčius ir išgauti iš atatinkamų įstaigų miesto ribų užtvirtinimo ir tuomet jau planingai nustatyti įvairių gatvių pavadinimai, idant būtų lengviau mieste orientuotis ir veikiai suprasti, kur kokia gatvė gali būti ir kur kokie namų numeriai. Paskutiniu laiku jau kiek padaryta darbo delei miesto išplanavimo ir spalių 23 dieną įvyko posėdis tam tikros Komisijos delei šių gatvių vardų pakeitimo. Šion Komisijon įeina Miesto Burmistras, inžinieris Krasauckas, kun. pralotas Dombrauskas, mokytojas Volockis, prof. E. Volteris ir miesto Statybos Skyriaus vedėjas inž. Jokimas.
Šioj Komisijoj buvo svarstoma klausimai, kokią miesto dalį vadinti jo centru ir kokios sistemos prisilaikyti, duodant vienoms ar kitoms gatvėms pavadinimus. Buvo nurodoma, jog delei miesto reljefo skirtingumo sunku būtų pritaikyti kaip centrui, taip ir atskiroms jo dalims gatvių numeracijos sistema skaitlinėmis arba raidėmis, kaip tat vartojama Amerikoje, kad ši sistema tik dalinai gali būti pritaikinta Žaliajame Kalne arba Šančiuose prie principialių jų arterijų (Ukmergės plentas, ir Juozapavičiaus prosp.), kad priseina atsižiūrėti į istorinius ar geografinius vardus arba šiaip jau prigyjusius gatvėms duotus joms pavadinimus.
Toliaus buvo apsistota ant klausimo, jog negalima tų pačių vardų vartoti ir centrui ir primiesčiam, jog vengtina vardų „mažoji, senoji, didžioji vidutine ir t. t.“.
Įvairiais motyvais vaduodamas Komisija yra užprojektavusi Naująją Vilniaus gatvę vadinti Prezidento gatve, Senąją Vilniaus gatvę – Klaipėdos gatve, Didžiąją Vilniaus gatvę – Vilniaus gatve, Gimnazijos gatvę – Seimo gatve, Petro gatvę vadinti mūsų rašytojo atminimui Daukšos gatve, o Simono gatvę, prie kurios dabar gyveno Jonas Jablonskis, vadinti Jablonskio gatve, einamoji į miesto ąžuolyną pro Parodos tereną, Ilgoji gatvė – nutarta vadinti Parodos gatve, einamoji nuo Žemaičių ir Gedimino gatvių kalnuota Liudmilos gatvė, nutarta vadinti Kauko gatvė. Be to esamoji prie Įgulos bažnyčios Soboro aikštė nutarta vadinti Nepriklausomybės eikšte, kaip tat jau pirmiau Miesto Tarybos buvo priimta.
Kaslink pavadinimo įvairių Aleksoto, Šančių ir Viliampolės Slabados gatvių, tai šis klausimas buvo atidėtas kitam Komisijos posėdžiui kad ant vietos apsipažinus kokie būtų tinkamiausi joms duoti pavadinimai.
K. I. B.
Kauko gatvė. XX a. 3–4 deš. Kauno miesto muziejaus fondai
Šaltinis: „Nauji gatvių vardai“, Lietuvos žinios, nr. 204, 1922 m. lapkričio mėn. 8 d., p. 3.
Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0003192409-1922-Lapkr.8