1922 m. liepos 17 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis

Vakar mane aplankė Adolfas Grajevskis, kurio, ko gero, metus nemačiau, nes jis beveik nebūna Kaune. Po pernykščio skandalo, kai, mano nuomone, Lenkų deputatų frakcija pateikė neteisingą skundą Tautų Lygai ir kai frakcija demonstratyviai neatsisakydama mandatų atsisakė bendradarbiauti Seime, Grajevskis pradingo savo Popanove.

Pirmadienis

Vakar mane aplankė Adolfas Grajevskis, kurio, ko gero, metus nemačiau, nes jis beveik nebūna Kaune. Po pernykščio skandalo, kai, mano nuomone, Lenkų deputatų frakcija pateikė neteisingą skundą Tautų Lygai ir kai frakcija demonstratyviai neatsisakydama mandatų atsisakė bendradarbiauti Seime, Grajevskis pradingo savo Popanove. Jis ūkininkavo ir buvo Tauragės taikos teismo advokatas. Į Kauną retai atvažiuodavo, nebent turėdavo itin svarbių reikalų Lenkų reikalų deputatų biure. Panašu, kad, politikai, į kuriuos sūkurį išrinktas deputatu atsitiktinai įsitraukė ir kuriai atsidavė, visiškai prarado ūpą. Vis dėlto jis dar deputatas ir dėl to turi vietos lenkų politinį mandatą, suprantama, Lenkų deputatų biuro veikloje privalo dalyvauti, juolab kad iš visų trijų lenkų deputatų turi žvitriausią protą. Tačiau, kai paklausiau, ar iškels savo kandidatūrą kituose rinkimuose ir ar planuoja vėl būti Seimo deputatas, ištarė ,,ne“. Nesistebiu tokiu Grajevskio pasirinkimu, lenkų deputato vaidmuo lietuviškame  seime, ypač šiais laikais, yra labai nemalonus.  Nemalonus troba ir dėl lenkų pasirinktos politinės krypties. Grajevskį mėgstu visa širdimi, nors mano ir jo politinės pažiūros skiriasi. Esu prie jo labai nuoširdžiai prisirišęs, o mūsų draugystė siekia dar Vilniaus laikus. Esame diskutavę apie politinę jo liniją Seime ir valstybėje, turėjau jam ne vieną priekaištą, bet tai nė kiek nesumažino mano simpatijų ir asmeninės pagarbos šitam žmogui. Dėl darbo seime ir sąsajų su vietos lenkų lyderiais iš Lenkų deputatų biuro Velhorskiu, Budzynskiu, Jančevskiu, Okuličiumi šiandien Grajevskis yra vienas žymiausių koncepcijos ,,lenkų tautos atplaiša, apsigyvenusi Lietuvoje, šalininkų. Žinoma, ir jam tenka atsakomybė už visus politinius šios klaidingos koncepcijos padarinius. Keistas likimo noras, jis neįsitikinės koncepcijos teisingumu, bet vis viena tapo vienu ryškiausių jos atstovų. Kita vertus, lenkų pozicija iš tiesų labai sunki, o lietuvių ir lenkų nesutarimų priežastis slypi ne tik jų, bet ir lietuvių veikloje, kad tokie žmonės kaip Grajevskis, kuriems nors ir netrūksta politinio temperamento ir proto, vis dėlto nepasižymi galingu charakteriu, galinčiu pralaužti sunkumus ir bet kokiomis sąlygomis laikytis politinės linijos. Jie įžengia į tos linijos vėžes, kurios iš principo yra klaidingos, o daugelio įsitikinimu jos apskritai neatitinka, bet jos sudaro opoziciją ir paprasčiausiu būdu suteikia apgaulingą tauraus pasitenkinimo jausmą. Lietuviams Grajevskis yra priešas, anitvalstybinės lenkų politikos šalyje vėliavnešys. Lietuviai jį laiko nusikaltėliu, nes ant jo pečių krenta šešėlis tos politikos, kurios ryškiausia išraiška buvo pernykštis lenkų frakcijos skundas Tautų Lygai. Aš žinau, kad Grajevskis ne toks, kokiu jį laiko lietuviai.

<…>

Smulkaus kredito (lenkų) banko direktorių valdybos nariai ir sekretoriai. XX a. 4 deš. Kauno miesto muziejaus fondai.


Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 53-54.