1922 m. liepos 25 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis

Antradienis

Vis galvoju ir galvoju apie Stepono Riomerio atvykimą į Bagdoniškį. Marynia yra jo motina ir kaskart vis patiki, kad Steponas pasikeis. Paprasčiausiai motiniškai jo gailisi. Pažįsta jį kaip nuluptą, jaučia ir supranta visus jo nusikaltimus, vos sūnelis pasirodo – suminkštėja ir iš naujo pasiryžta jam atleisti. Vaikinas nė kiek negalvodamas apie motiną, sudėtingiausiu laiku pavogė jos pinigus, kad turėtų už ką lėbauti. Prisidengęs karine tarnyba žandarmerijoje apvogė valstybės iždą, privačius asmenis. Jis aferistas, banditas, melagis ir cinikas, bet vis tiek sugeba pavergti motinos širdį ir sulaukti Marynios malonės.

Toleruodama šią išgamą, Marynia labai nusikalsta, ne tik kitiems žmonėms, bet ir sūnui daro meškos paslaugą. Vienintelis balzamas tokiai apnuodytai sielai būtų kokia nors bausmė, susijusi su kančia. Marynia privalėtų ne tik jo artyn neprisileisti, bet ir daryti viską, kad sūnus patektų teisėsaugos akiratin. Kol kas dar nesulaukiau laiško iš Bagdoniškio su informacija, kad Steponas atvažiuoja, tad nežinau, kokį pretekstą suradęs jis atsirado dvare. Galbūt taip apsivogė ar dar ko nors prisidirbo kitoje užkardos pusėje tarnaudamas lenkams, kad turėjo bėgti nuo bausmė. Gal atvyko kaip judas – šnipas. O gal ir viena, ir kita plius dar trečias tikslas – gauti kokios nors naudos iš Bagdoniškio ir apvogti Marynią. Tiesos niekada nesužinosime, nes kito tokio etatinio melagio ir aferisto visame pasaulyje nė su žiburiu nerastume. Manau, jeigu jis ketintų pasilikti Bagdoniškyje ir Marynia jam leistų, aš ir Elvyra privalėtume sugalvoti kokį nors būdą izoliuoti šitą išperą nuo Marynios ir bent jau savo turto dalis apsaugoti nuo nenaudėlio. Ne tam Maryniai pusiau už dyką išnuomojau savo dalį, kad Steponas galėtų iš jos maitintis. Vieną dieną jis Marynią pražudys – tiek savo veiksmais, tiek politine kompromitacija ir materialiomis pasėkmėmis. Jeigu vietos žvalgyba susigaudys, kad jis tarnavo lenkų kariuomenėje ir žandarmerijoje – tai sužinoti nėra sunku, kadangi tarnyba veikia nuo Lenkijos ir Lietuvos karo, o Steponas tarnavo Vilniaus krašte Želigovskio laikais, – tad jis turėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (jeigu dar nepaaiškės, kad šnipinėjo). Pagal galiojančius agrarinės reformos įstatymus už tai gali būti konfiskuota asmens žemės valda, jeigu ją turi, arba žemės dalis, priklausanti tėvams, kuri jam priklauso paveldėjimo teise. Tik kad Steponas turi laimę sausas iš kiekvienos balos išlipti. Vis dėlto klausimas, ar jam ir šį sykį čia būnant pavyks. Marynios laukia, manau tokia perspektyva: sūnus ją apvogs arba įvels į kitokias manipuliacijas, sukompromituos politiškai ir galbūt pasmerks dalies turto konfiskavimui. Ką jau kalbėti apie tai, kad jo buvimas nuolatos erzins Elvyrą ir užtrauks gėdą visam Bagdoniškiui. Kodėl Marynia negali jo kartą ir visiems laikams išvaryti iš savo namų ir širdies. Už ką mus, Dieve, baudi su šitais Steponais! Tai bausmė ir nelaimė. Didžiulė gėda. Užkratas, stipresnis už raupus. Matyt, kaltė turi būti didžiulė, kad skirta tokia griežta bausmė. Vis dėlto, manau, kad Marynios silpnumas, nuolankumas sūnui ir yra tai, dėl ko bausmė teisinga, o tikroji motinos meilė ir sąžinė turėtų Marynią paskatinti su sūnumi elgtis visiškai priešingai. Toleruodama išgamos elgesį Marynia tik sustiprina niekingą jo prigimtį. Šitas niekšas yra toks begėdis, kad absoliučiai jokios gėdos nejaučia ir nedvejodamas atsibeldžia į motinos ir Elvyros namus.

Mykolo Riomerio sūnėnas Steponas Riomeris. 1924 m. Dailininkė Sofija Riomerienė. Iliustracija iš Jolantos Širkaitės straipsnio ,,Keletas potėpių Stepono Römerio portretui“ in Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 45, 2007, p. 116.

Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 63.