1922 m. liepos 28 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis

Lietuva, draskoma abejonių dėl šios savo tezės, kurią iškėlė šalys sąjungininkės, jaučiasi pasimetusi, o didžioji Amerikos Respublika ją pripažįsta be jokių išlygų ir nekelia jokių reikalavimų – tiesiog pripažįsta jos teisę egzistuoti. Lietuvai tai paprasto ir švaraus teisingumo aktas, nesuteptas jokių spekuliacijų, kuriomis vadovaujasi Europos didžiosios valstybės, o kartu tai aktas, kuris dabar ją labai sustiprina tarptautiniu atžvilgiu sprendžiant minėtąją dilemą.

Penktadienis

Šiandien didžioji Lietuvos diena. Jungtinės Amerikos Valstijos pripažino Lietuvą de jure be išylgų ir apie tai jau pranešė Lietuvos vyriausybei oficialiu raštu. Todėl ši diena virto švente, gatvėse trykšta nesuvadiintas entuziazmas, didžiulis džiaugsmas ir užsidegimas. Kai apie pietus žinia pasklido po visą miestą, ji garsiai tarsi aido nešama skambėjo gatvėse, o namai pasipuošė tautinėmis vėliavėlėmis. Institucijose ir įstaigose buvo nutrauktas darbas, parduotuvės uždarytos. Po pietų kariuomenės orkestas žygiavo Laisvės alėja, o Karo muziejaus sodelyje įvyko šventė, įamžinanti šį įvykį – grojo trimitininkai, invalidai pagerbė žuvusiuosius už laisvę, o Laisvės varpas skambėjo laisvės garbei. Susirinko minios žmonių, buvo sakomos prakalbos, vyko mitingas, virš miesto pasirodymus surengė lėktuvai, o laiminga minia patraukė link Amerikos konsulato.

Kodėl kilo toks džiaugsmas?Juk aktas yra labiau simboliškas, Lietuvos nepriklausomybė jau yra faktas – pati šalis išsikovojo nepriklausomybę ir nepriklauso nuo to, pripažinta ji ar ne, faktas rodo tautos valią, nes Amerika mažiau nei bet kuri kita didžioji šalis gali Lietuvą remti, jeigu į jos nepriklausomybę būtų pasikėsinta. Tai kodėl? Lietuvio sąmonė visiškai teisingai įžvelgė kai ką daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio galima įžvelgti. Lietuvis pajuto tai ir ėmė džiaugtis didžiule Naujojo pasaulio demokratija. Pirmasis pripažinimas atskriejo iš didžiosios valstybės, laiminčios karuose. Tuo laiku, kai kitas naujas Baltijos valstybes – Latviją ir Estiją (o ką kalbėti apie naujas valstybes, kurio bus įtrauktos į Versalio sutarties sąjungininkių sąrašą, pavyzdžiui, Lenkija ar Čekija)- jau seniai didžiosios Antantės valstybės buvo pripažinusios de jure, Lietuvą pripažino tik de facto, vadinasi, nelegalizuota tarptautiniu mastu. Lietuvai šis faktas skausmingas. Tokios paliatyvos, kaip Lietuvos tapimas Tautų Lygos nare ir mažesnių valstybių pripažinimas, nesuteikė visiško pasitenkinimo. Na, kai Amerika, kurios galingas balsas turi milžinišką reikšmę žmonijai, pripažino Lietuvą, šalis tai suvokė kaip savo legalų egzistavimą tarptautinėje arenoje, Tai pirmoji priežastis. Antroji – Amerika iki šiol radikaliau už kitas valstybes nepripažindavo jokių faktinių valstybių, susikūrusių buvusioje senosios Rusijos teritorijoje, ir teigdavo, kad jų savarankiškomis nelaikyts, kol neatsikurs savarankiška, teisėta ir demokratiška Rusija vietoj buvusios Sovietų Rusijos ir kol teisėtai Rusijos atžvilgiu nebus susikūrusios kitos valstybės buvusioje Rusijos teritorijoje. Dabar, kai Amerika pripažino Lietuvą (greičiausiai Latviją ir Estiją), iš esmės pasikeitė Lietuvos pozicija – t.y. Baltijos šalys formaliai buvo atskirtos nuo Rusijos ir jų problemos sprendžiamos kaip nepriklausomų valstybių, o ne kaip Rusijos elementų problemos.

Trečioji, bet ne mažiau, svarbi priežastis, kodėl amerikiečių pripažinimas lietuviams suteikė tiek džiaugsmo, – tai įvyko kaip tik dabar, kai sąjungininkės, t.y. Prancūzija, Anglija, Italija ir Japonija, apsisprendė pripažinti Lietuvą de jure su sąlyga, kad šioji be išlygų pripažins Nemuną tarptautine upe. Teiginys nesukelia radikalaus pasipriešinimo Lietuvoje, tačiau atsižvelgiant į faktą, kad Nemuno aukštupys teka per ginčytinas Gardino ir Vilniaus žemes, ir sutikus su teiginiu, gali tekti atverti Nemuną Lenkijai. Tai gali būti ir pinklės: pripažinusi Nemuną tarptautine upe Lietuva gali pripažinti, kad Lenkija teisėtai užėmė ginčytinas su Lietuva žemes. Lietuva, draskoma abejonių dėl šios savo tezės, kurią iškėlė šalys sąjungininkės, jaučiasi pasimetusi, o didžioji Amerikos Respublika ją pripažįsta be jokių išlygų ir nekelia jokių reikalavimų – tiesiog pripažįsta jos teisę egzistuoti. Lietuvai tai paprasto ir švaraus teisingumo aktas, nesuteptas jokių spekuliacijų, kuriomis vadovaujasi Europos didžiosios valstybės, o kartu tai aktas, kuris dabar ją labai sustiprina tarptautiniu atžvilgiu sprendžiant minėtąją dilemą.

Lietuvos pasiuntinys JAV Bronius Kazys Balutis, 1928 m. Kauno miesto muziejaus fondai.

Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 68-69.