1922 m. liepos 29 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis

Kriščiukaitis yra aistringas Lietuvos valstybės patriotas, bet tai nė kiek netrukdo jam būti visiškai švariam teisėjui. O, kad tokių teisininkų teisėjų būtų kuo daugiau! Atrodo, Lietuvoje nėra tinkamesnio aukščiausios teisinės institucijos pirmininko už Kriščiukaitį. Suprantama, taip mąstau ne tik dėl šiandienos epizodas ir ne dėl jo darau tokias išvadas.

Šeštadienis

Šiandien Tribunole vyko teismo posėdžiai. Buvo nagrinėjamos Karo teismo nuosprendžių apeliacinės (vadinasi, politinės) ir apygardos teismų bylos. Šiandien, kaip ir daugelį kartų anksčiau turėjau progos gerėtis mūsų pirmininku Kriščiukaičiu, kuris yra ne tik geras teisininkas, bet ir puikus teisėjas – visada teisingas, niekada nesivadovauja asmeninėmis simaptijomis ar antipatijomis arba savo patriotizmu, nors jis iš tiesų didis valstybininkas ir karštas savo šalies patriotas. Tribunolo pirmininkas Kriščiukaitis yra lankstus ir jam rūpi ne tik savo šalies interesai, bet ir politinės valdžios oportunizmas, tačiau teisėjas Kriščiukaitis pakyla iki švarios tarnystės teisingumui ir yra nepakeičiamas. Visuomet pastebėdavau šią jo savybę, pastebėjau ją ir šiandien, kai buvonagrinėjama lenkų legionieriaus iš Lietuvos byla. Kaltinamasis pernai atvyko atostogų ir buvo suimtas. Karo teismas panaikino kaltinimą įstojus į priešo armiją, motyvuodamas tuo, kad į lenkų kariuomenę jis įstojo 1918 metais, kai šioji dar nebuvo Lietuvos priešėl teismas pamatęs kaltinamojo dokumentuose, kad jis lenkų kariuomenėje buvo ,,ryškininkas“, padarė išvadas: į Lietuvą atvyko turėdamas tikslą šnipinėti ir nuteisė už šnipinėjimą, o tiksliau – už bandymą šnipinėti. Reikėjo matyti, su kokia jėga ir kokiais teisiniais argumentais oponavo Kriščiukaitis per teisėjų posėdį Tribunole karo teismo atstovui – teisininkui Vimeriui. Jis kalbėjo, kad nei faktas, jog asmuo gali būti įtartinas ar nesaugus, arba kad galimai jis turėjo kėslų šnipinėti – jeigu išties dėl to čia atvyko -negali būti pagrindas jį nuteisti, to reikalavo Vimeris, kai neliko vilties nuteisti – atiduoti bylą papildyti dėl galimo šnipinėjimo, kadangi tardymo ir teismo medžiagoje neišryškėjo joks kaltinamojo veiksmas šia linkme. Kriščiukaitis reikalavo absoliutaus kaltinamojo išteisinimo, nepaisant jokių politinių motyvų ir įtarimų. Aš, savaime aišku, pritariau pirmininko nuomonei. Nors Kriščiukaičio tezės yra elementarios, tačiau teisėjai labai dažnai jas pamiršta, ypač nagrinėdami politines baudžiamąsias bylas, kai teisėjai pasiduoda savo įsitikinimams arba dedasi aistringais valstybės ir esamos santvarkos sergėtojais. Kriščiukaitis yra aistringas Lietuvos valstybės patriotas, bet tai nė kiek netrukdo jam būti visiškai švariam teisėjui. O, kad tokių teisininkų teisėjų būtų kuo daugiau! Atrodo, Lietuvoje nėra tinkamesnio aukščiausios teisinės institucijos pirmininko už Kriščiukaitį. Suprantama, taip mąstau ne tik dėl šiandienos epizodas ir ne dėl jo darau tokias išvadas.

<…>

Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas Antanas Kriščiukaitis 1931 m. Kauno miesto muziejaus fondai.

Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 69–70.