1922 m. liepos 3 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis

Markės kursas ir vėl smuko. Dar ryte už dolerį mokėta 401 markę, o jau per pietus – 423! Nežinau, kiek už dolerį mokėta vakare, lentelės su valiutų kursais kabo Laisvės alėjoje ir prie brolių Vailokaičių ,,Ūkio banko“ durų.

Pirmadienis

Markės kursas ir vėl smuko. Dar ryte už dolerį mokėta 401 markę, o jau per pietus – 423! Nežinau, kiek už dolerį mokėta vakare, lentelės su valiutų kursais kabo Laisvės alėjoje ir prie brolių Vailokaičių ,,Ūkio banko“ durų. Kelis kartus per dieną pagal naujausias informacijas skaičiai lentelėje pakeičiami ir kiekvieną sykį juos perdėliojant susirenka minia žmonių, įdėmiai sekančių kaitą – spėjo laiku išsikeisti valiutą, ar ne. Ypač dabar, kai markė sensacingai smunka, žioplių, spekuliantų ir paprastų piliečių minios ištisas valandas sukiojasi apie ,,Ūkio banką“ laukdamos, kol lentelėje pakeis skaičius. Man toks staigus markės nuosmukis, savaime aišku, kelia didžiulį susirūpinimą: jeigu mano sukauptų 60 dolerių vertė didėja, vis dėlto prarandu pragyvenimo lėšas ir galimybę ką nors sutaupyti, nes mano atlyginimas, mokamas markėmis, kasdien atrodo vis vargingesnis ir vargingesnis. Galvoju, galbūt Julekas Komorovskis teisus sakydamas, kad Lietuvai  – ne valstybės iždui, o šalies ekonomikai ir visiems piliečiams – šitas nuosmukis yra ne tik baisus, bet ir daugeliu atžvilgiu naudingas. Žmonės ne be pagrindo bijo laikyti grynuosius pinigus dėl krentančios jų vertės, tad skuba investuoti į bet kokį kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą arba į pramonės sektorių. Dėl to smukanti valiuta didina kapitalą ir stimuliuoja pramonę.  Iš tiesų pramonės akcinės bendrovės, įvairios gamyklos, fabrikai ir fabrikėliai auga ir plečiasi kaip grybai po lietaus.

Kaune leistos Oberosto ostmarkės, 1918 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas.


Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 32.

9+