1922 m. liepos 7 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis

Jau savaitę, o tiksliau nuo pirmadienio tvyro nepakeliamas karštis, bet audros pasitaiko retai – tik viena driokstelėjo užvakar. Mano kambaryje 22 Réaumuro.

Penktadienis

Vis dėlto markės kursas nekyla aukštyn. Šį rytą už dolerį mokėta 453 markės.

Jau savaitę, o tiksliau nuo pirmadienio tvyro nepakeliamas karštis, bet audros pasitaiko retai – tik viena driokstelėjo užvakar. Mano kambaryje 22 Réaumuro. Šienapjūtei idealus metas. Seserys Bagdoniškyje, ko gero, džiaugiasi tokiais orais.

Teisėtvarkos aplinkoje – didžiulis skandalas. Praėjusią savaitę buvo areštuotas Kauno teismo tardytojas Sokolovas. Tai seno kirpimo rusas, prieš kartą 10 metų dirbo teismo tardytoju Vilkmergėje. Jis turėjo daug patirties ir gerą vardą, o karjeros laiptais nekilo tik todėl, kad vos supranta lietuviškai ir darbe gali kalbėti tik rusiškai. Vietinių rusų kolonijoje buvo labai gerbiamas ir laikomas vienu didžiausių jos ramsčių. Vis dėlto Tribuno prokuroras Kalvaitis jį sugavo imant kyšį. O nutiko taip: vienas iš ypatingos svarbos bylų tardytojų išvyko atostogų ir savo darbus perleido Sokolovui. Tarp bylų buvo viena, nuo senų laikų nenagrinėta. Esėm tokia: 1919 ar 1920 metais du banditus Karo teismas nuteisė mirties bausme, tačiau paskelbus nuosprendį banditai pareiškė norą pateikti naujus parodymus apie banditiškus išpuolius, kurie niekuomet nebuvo patekę į teismą. Kai tardytojas juos apklausė, banditai papasakojo apie įvairius išpuolius ir nurodė savo bendrus. Vienas jų buvo kažkoks Andriuškevičius, gyvenantis Kaune, Žaliakalnyje, Malūnų gatvėje. Milicija patvirtino, kad nurodytu adresu išties gyvena kažkoks Andriuškevičius, tačiau jis pabėgęs į Vilnių. Banditų parodymai buvo gana prieštaringi ir nors tyrimas pradėtas nusikaltimo pėdsakų rasti nepavyko. Oficialiai tyrimas vyko ligi šiol. Pirmiesiems banditams jau seniai buvo įvykdyta mirties bausmė. Taigi dabar Sokolovas ėmėsi tyrimo ir milicija jam atvesdino kažkokį Andriuškevičių, smulkų dvarininką iš Babtų, žmogus tuo pat vardu, kurį banditai įvardijo savo bendru. Tačiau šitas Andriuškevičius iš Babtų niekada negyveno Kaune, buvo ramus ir sėslus ūkininkas. Teismo tardytojas Sokolovas apklausė jį kaip kaltinamąjį, pagrasino palikti kalėjime ir pareikalavo 40 000 markių užstato. Vis dėlto sprendimo dėl užstato raštu nepateikė, ir Andriuškevičius, besiderėdamas dėl užstato dydžio, išsiderėjo sumokėti tik 10 000 markių. Už tokią ,,nuolaidą“ Sokolovas atseit pareikalavo 2000 markių kyšio, kurį Andriuškevičius jam pažadėjo. Faktas – Sokolovas raštu nepatvirtino savo sprendimo apie užstatą. Andriuškevičius 10 000 užstatą sumokėjo į Valstybės kasą, o visą istoriją papasakojo savo broliui kunigui. Brolis patarė viską paviešinti ir paklausęs Andriuškevičius, atidėjęs 2000 markių (20 kupiūrų po 100 markių) kyšiui ir užsirašęs kupiūrų numerius, nuėjo pas Kalvaitį ir papasakojo visą istoriją. Vėliau jis nuėjo pas Sokolovą ir įteikė ar ant stalo padėjo voką su pinigais-kyšiu, o tada pranešė Kalvaičiui. Kalvaitis įėjo į Sokolovo kabinetą ir dalyvaujant prokuroro pavaduotojui Arminui, kuris tuo metu (netyčia ,ar tyčia atsiųstas Kalvaičio) buvo pas Sokolovą, tiesiai šviesiai kreipėsi į jį rusiškai: „Jūs ką tik paėmėte kyšį. Pinigus ant stalo!”. Sokolovas išbalo ir atsakė „Atleiskit, tai pirmas kartas. Dėl Dievo meilės, nežlugdykit!”. Voką su pinigais ištraukė iš spintos ir padavė Kalvaičiui, kuris tuoj pat dalyvaujant Arminui patikrino kupiūrų numerius ir davė nurodymus ypatingųjų bylų tardytojui Toliušiui. Sokolovas kaip mat buvo sulaikytas. Taip istorija nuskambėjo iš Kalvaičio lūpų.

Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo prokuroras Jurgis Kalvaitis. XX a. 3 deš. Fotografija iš knygos „Lietuvos teismai 1918 – 1928 m.“ (red. A. Kriščiukaitis), p.167.

Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 39.